Teises teorija
5 (100%) 1 vote

Teises teorija

TEISĖS SAMPRATA

Teisės sampratos būtinybė kildinama iš praktinio reikalo:

1) pažinti galiojančią teisę,

2) jos laikytis,

3) taikyti ją praktiškai,

4) prognozuoti jos raidą.

Teisės samprata – įstatymų įvairovės vienovė – pažindami kas yra teisė

kartu pažįstame, kas yra esmingiausia, stabiliausia kiekviename ir visuose

įstatymuose.

Totalitariniuose režimuose teisė remiasi įstatymu, o įstatymas –

valdančiosios jėgos valia.

Demokratinės visuomenės teisė remiasi ne tik įstatymu, bet ir teise

(precedento teisė, teismų savarankiškumas įgyvendinant teisingumą,

konstitucinė ir administracinė teisės aktų kontrolė).

Teisė padeda žmogui tapti žmogumi ne kaip biologinei rūšiai, o kaip

socialinei būtybei, sugebančiai būti ne tik savimi, bet ir drauge su

kitais.

Teisės terminas nevienareikšmis: žmogaus teisė, prigimtinė teisė,

objektinė teisė (teisės normų sistema), pozityvioji teisė (valstybės

sukurta), subjektinė teisė (pareigų vykdymu konkretaus asmens susikurtą

leistiną elgesį).

Iš to galima pabrėžti:

teisė – socialinis interesas, paverstas visuotinai privaloma elgesio

taisykle, skirta norminti žmonių elgesį, derinti priešingus interesus.

TRYS TEISINĖS BŪTIES LYGMENYS

Teisinės būties lygmenys:

I. Teisinė idėja – tai pageidaujamo socialinių santykių modelio

vaizdiniai;

II. Teisės norma – tas pats idėjinis elgesio taisyklės projektas

(modelis), tik jau oficialiai valstybės paskelbtas, suvienytas

su valstybės prievarta ir dėl to tapęs visuotinai privaloma

elgesio taisykle, pajėgia daryti tiesioginį poveikį žmonių

elgesiui;

III. Teisiniai santykiai – teisės normų formuluojami leidimai ir

imperatyvai (moralinės normos, taisyklės) virtę praktiniu žmonių

elgesiu.

Teisės, kaip interesų juridizavimosi formulė:

Teisė kaip procesas:

TI TN TS

TI – užtikrina teisės sąmoningumą;

TN – to sąmoningumo norminį pobūdį ir privalomumą;

TS – praktinį jos funkcionavimą.

TEISINIS PERSONALIZMAS* – ŠIUOLAIKINĖS TEISĖS SAMPRATOS VARIANTAS

ŠIUOLAIKINĖS TEISĖS SAMPRATOS TERMINO SĄVOKOS RELIATYVUMAS (santykis,

priklausomumas nuo ko nors)

Neturint aiškios teisės sampratos:

1) negalima sukurti sąmoningos teisinės doktrinos;

2) vargu ar būtų galima moderniai skaityti Konstitucijos straipsnius,

atpažinti jų autentišką teisinę prasmę;

3) sunku būtų visais atvejais vykdyti teismuose teisingumą;

4) būtų neįmanoma aiškiai skirti teisinius argumentus nuo neteisinių;

5) pati jurisprudencija nustotų būti mokslu.

Kaip suprasime teisę, tokią turėsime –

➢ teisinę doktriną,

➢ taip interpretuosime Konstituciją ir kitus įstatymus,

➢ tokią turėsime administracinę ir konstitucinę valdžios aktų teisėtumo

kontrolę,

➢ “ bendruosius teisės principus”,

➢ jų pagrindu vykdomą teismų teisėkūrą ad hoc,

➢ tokią turėsime teisinę valstybę bei realią žmogaus teisių

apsaugą.

Apibrėžti teisę totalitariniuose režimuose – tai apibrėžti valdžios

teisę (teisinis pozityvizmas ir jo atmainos: normatyvizmas ir institucinis

arba reliatyvistinis** pozityvizmas*** )

Apibrėžti teisę demokratiniuose režimuose – tai apibrėžti žmogaus

teisę ( žmogaus teisę apibrėžiančios teorijos: prigimtinė teisė,

psichologinė, teologinė, sociologinė, visuomeninės sutarties, “socialinių

priklausomybių” arba solidarumo ir kt.).

*testinė šiuolaikinė filosofijos kryptis, asmenybę laikanti pirmine

tikrovės forma ir aukščiausia dvasine vertybe, o pasaulį laikanti

absoliučios asmenybės – Dievo kūrybine apraiška; personalizmas susiformavo

XIX a. pabaigoje Rusijoje ir JAV, vėliau išplito ir kitose šalyse;

remdamasis krikščioniškąja žmogaus samprata, personalizmas laiko, kad

asmenybė galinti susiformuoti tik izoliuodamasi nuo socialinės aplinkos ir

nuolat save tobulindama; kritikuodami kapitalizmą, personalizmo atstovai

iškelia viduramžių bendruomenės idealą ir propaguoja asmens revoliuciją,

kuri turi vykti per vidinį asmenybių tobulėjimą

** Reliatyvizmas- filosofijos pažiūra, teigianti, kad loginės ir pažintinės

vertybės (tiesa, melas), etinės (gėris, blogis) ir estetinės bei su jomis

susijusios normos ir vertinimai yra santykinio pobūdžio)

*** (XIX–XX a. filosofijos kryptis (jos pradininkas Ogiustas Kontas (Comte;

1798–1857), prancūzų filosofas)), teigianti, kad mokslas yra faktų tyrimas,

paremtas gamtos mokslų metodika; neigiantis moksle bet kokią metafiziką. ).

DU TEISĖS SEMANTINIAI (reikšminiai) LYGMENYS: VERTYBINIS IR NORMINIS

Teisės struktūrą sudaro du jos elementai:

1) vertybinis – asmens egzistenciniai interesai – vertybės, kurias jis

nori apsaugoti,
susikurti ar įsigyti norminant savo ir kitų asmenų

ar institucijų elgesį (teisės objektas);

2) norminis – tai subjektyvus asmens reikalavimas pagarbos savo

egzistencinėms vertybėms (teisės objektui).

TEISĖ KAIP SUBJEKTINIŲ TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖ

Teisė – tai pagarbos reikalavimas ir įsipareigojimas pagarbai.

Filosofinėmis kategorijomis – tai egoizmo ir altruizmo vienovė.

Teisės kategorijomis – subjektinių teisių ir pareigų vienovė.

Todėl:

Teisės atskirtos nuo pareigų virsta privilegijomis;

Pareigos, atskirtos nuo teisės – prievolėmis (pavergimu).

Teisių ir pareigų vienovė apsaugo individą nuo vergavimo visuomenei

(pareigų absoliutinimo), o visuomenę – nuo konkretaus individo agresijos

(teisių absoliutinimo).

Teisių ir pareigų vienovė yra prigimtinė, o ne nustatyta valstybės

(pvz. teisės į gyvybę absoliutinimas).

Tokia teisės samprata – pilietinė, arba societarinė.

TEISINIS PERSONALIZMAS KAIP SUBJEKTINĖS TEISĖS TEORIJA

TEISINIS PERSONALIZMAS KAIP SUBJEKTINĖS TEISĖS TEORIJA

Teisės kilmė ir jos specifika grindžiama keturių aksiomų modeliu:

1) pripažinimas, jog visi asmenys (individai), savo vertybėmis, savo

laisvėmis, interesais yra vienodai vertingi ir šia prasme lygūs;

2) kiekvienas asmuo yra kultūriškai pats sau nepakankamas garantuoti savo

interesų įvairovės įgyvendinimo;

3) poreikis įveikti šį kultūrinį nepakankamumą verčia individą bendrauti

su kitais individais – keistis su jais paslaugomis;

4) laisvi ir lygiateisiai asmenys negali keistis paslaugomis kitaip, kaip

tik tų paslaugų lygiavertiškumo pagrindu.

Teisinis personalizmas yra šiuolaikinė teisės samprata, besiremianti

keturių aksiomų modeliu ir siekianti suorganizuoti į sistemą individo

loginį pirmumą su demokratinio veikimo vertybėmis.

Išvada:

Šiuolaikinės demokratinės teisės esmę išreiškia personalistinė teisės

samprata, kuri, grįsdama subjektinės teisės pirmumą, o jo specifiką

siedama su leidimų ir paliepimų vienove, duoda pagrindo objektinės teisės

(valstybės kuriamos specifiką “išvesti” iš subjektinės teisės specifikos:

objektinė teisė kuriama subjektinei teisei ir jos formuluojamiems

principams konkretinti, sankcionuoti, ir jų įgyvendinimui organizuoti.

TEISĖS PRINCIPAI

Principium (lot.) – pradžia, kilmė, pagrindas

UNIVERSALŪS ŽMOGIŠKO SUGYVENIMO PRINCIPAI:

demokratiškumas, humaniškumas, lygiateisiškumas

GRYNIEJI TEISĖS PRINCIPAI

• įstatymui ir teisei visi lygūs;

• visų asmens subjektinių teisių santykinumas, išreiškiantis

neatskiriamą teisių priklausomybę nuo pareigų vykdymo;

• privilegijų ir absoliučių teisių neleistinumas;

• socialinio kompromiso (arba saiko) derinantis priešingus

interesus;

• žalos atlyginimo privalomumas.

TEISINGUMAS – visiškai sutampa su teisių ir pareigų vienove ir tėra tik jos

sinonimas.

BENDRIEJI TEISĖS PRINCIPAI

1. Žmogus nėra priemonė siekti tikslo, o visada tikslas. Visi gimsta

laisvi ir lygūs savo laisve.

2. Įstatymas yra tai, ką tauta per savo atstovus arba per referendumą

nustato ir įsako.

3. Pilietis, paklūstantis įstatymui, turi turėti galimybę priversti

laikytis įstatymų ir pačią valstybę, taip pat teisę reikalauti, kad

kiti piliečiai laikytųsi įstatymų.

4. Teisėtumas – užtikrinti teisės paliepimų vykdymą, įgyvendinimą.

Požymiai:

• teisėtumo vieningumas,

• įstatymo taikymo visuotinumas,

• įstatymo viršenybė kitų teisės aktų atžvilgiu.

5. Lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja).

6. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

7. Nemo contra factum proprium venire potest (niekas negali ginčyti

padarinių veiksmo, kurį atliko pats savo naudai).

8. Ex in juria non oritur jus (iš neteisės neatsiranda teisė).

TEISĖS FUNKCIJOS

Pagrindinės funkcijos:

1) reguliavimo – asmens teisės (vertybės) saugomos nustatant vieno

teisinio santykio dalyvio teisę į tam tikrą vertybę, o kitiems –

pareigą susilaikyti nuo žalingų veiksmų tų vertybių turėtojo

atžvilgiu;

2) priešingų interesų derinimo arba socialinio kompromiso – saugomos

visų visuomenės narių, dažnai turinčių priešingus interesus teisės;

3) valstybės prievartos (sankcijų) legalizavimo ir normavimo

(represinė) – imperatyvas – bausti.Ji nustato valstybės prievartos

pobūdį ir mąstą, kurį leidžiama taikyti už reguliacinių teisės

normų nustatomų įpareigojimų,
nevykdymą.

Išvestinės iš pagrindinių funkcijų:

4) informavimo – nurodo, kokio teisinio santykių dalyvių elgesio

reikalauja konkreti teisės norma ir kokios sankcijos taikomos

tiems, kurie nevykdys nustatytų pareigų;

5) Auklėjamoji, arba teisės pažeidimo prevencijos – skatina apmąstyti

tą žalą, kurią patirs asmuo nepaklusdamas imperatyvams, arba gaus

naudą, jei juos vykdys.

TEISINIO REGULIAVIMO OBJEKTAS

Teisinis reguliavimas – praktiškai funkcionuojanti, veikianti teisės

samprata.

Teisės normomis reguliuojami:

1) turtiniai žmonių santykiai (biologinė + kultūrinė egzistavimo

priemonė, žmogaus teisių ir laisvių gerovės pagrindas);

2) žmonių santykiai, atsirantys valdant valstybę (valdingųjų įgalinimų

atsiradimas valdomiesiems);

3) teisėsaugos santykiai užkertantys kelią visuomeninės tvarkos

pažeidimams, patraukiant teisės pažeidėjus teisinėn atsakomybėn.

TEISINIO REGULIAVIMO METODAS

Jis atsako į klausimą: Kaip? Kokiu būdu? Kiek? reguliuojami

visuomeniniai santykiai.

Įstatymų leidėjas, norėdamas pakreipti visuomeninius santykius kokia

nors vertybine linkme gali suformuluoti visuomeninių santykių dalyviams

vieną iš trijų paliepimų:

1) elkitės tik šitaip (įpareigojimas);

2) taip nesielkite (draudimas);

3) elkitės taip, kaip manote reikalinga (įgalinimai).

(R.Z. Lifšicas)

Du pagrindiniai metodai:

1) imperatyvusis (direktyvinis) – įpareigojimai ir draudžiamieji

paliepimai. Visuomeniniai santykiai negali atsirasti anksčiau, negu

leidžia teisės norma (AT, BT);

2) dispozityvusis – leidžiamųjų ir draudžiamųjų paliepimų sąveika. Kas

nedraudžiama įstatymo – leidžiama. Visuomeniniai santykiai eina

pirmiau teisės normos (CT, ŽT, TPr.T).

Kiti:

1) subordinacijos ir valdingojo įsakymo (AT);

2) pagyrimo (DT);

3) šalių lygiateisiškumo ir autonomijos (CPrT, BPrT, APrT).

TEISĖKŪRA

TI ( TN ( TS

teisėkūra

Teisėkūra – tai visuomenės ar įgaliotų valstybės institucijų veikla, kuria

siekiama:

o sukurti,

o pakeisti,

o panaikinti TN.

TEISĖKŪROS SUBJEKTAI

1. Įgaliotos valstybės institucijos (parlamentas, prezidentas,

vyriausybė, ministrai, ministerijos, savivaldybių tarybos, teismai).

2. Tauta (valia pareiškiama referendumu).

3. Kitos valstybės institucijos ir piliečių susivienijimai (tik tada, kai

kompetentingos valstybės institucijos sankcionuoja jų kuriamas teisės

normas).

TEISĖKŪROS BŪDAI

1. Originalioji kūryba – sukuriama nauja, visuomenėje neegzistavusi

teisės reguliavimo priemonė – elgesio taisyklė.

2. Sankcionavimas – oficiali kompetentingos valstybės institucijos

procedūra, kuria patvirtinama jau esama elgesio taisyklė, suteikiant

jai teisės normos statusą.

3. Ratifikavimas – sankcionavimo procedūra, kai parlamentas,

vadovaudamasis tam tikra procedūra patvirtina tarptautinių teisės aktų

nustatytą elgesio taisyklę, suteikia jai įstatymo galią, įtraukia ją į

nacionalinės teisės sistemą.

TEISĖKŪROS RŪŠYS

1. Originalioji teisėkūra – kompetentingų valstybės institucijų kūrybinė

veikla, kuria sukuriama nauja teisės norma.

Pagal subjektą:

• tautos (referendumas) (LRK 9str.). Referendumo esmę nusako:

– tautos suverenių galių (suprema potestas) tiesioginis pasireiškimas;

– priimtų aktų speciali juridinė galia.

Referendumai skirstomi:

– sprendžiamieji;

– patariamieji;

– ratifikaciniai.

• deleguota arba įgaliota teisėkūra – kai kompetentinga valstybės

institucija paveda kitai valstybės institucijai išleisti įstatymo

galią turintį teisės normų aktą (Lietuvoje nėra).

2. Sankcionuota teisėkūra – nesukuria originalios teisės normos, o tik

sankcionuoja jau egzistuojančią elgesio taisyklę – skelbia ją teisės

norma.

TEISĖKŪROS STADIJOS

1. Teisės normų akto parengimas:

a) įstatymo leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas:

• įstatymų iniciatyvos teisė (LRK 68 str.);

• projekto įregistravimas.

b) projekto svarstymas pagal tam tikras procedūras:

• svarstymas Seimo komisijose ir komitetuose;

• derinimas su Vyriausybe ir kitomis suinteresuotomis valstybės

institucijomis;

• svarstymas Seimo posėdyje.

c) projekto priėmimas:

• įstatymas priimtas, jei balsavo dauguma posėdyje dalyvavusių Seimo

narių;

• konstituciniai įstatymai – jeigu balsavo daugiau kaip 1/2 visų Seimo

narių, keičiami ne mažiau 3/5 Seimo narių;

• referendumu priimtos
gali būti keičiamos tik referendumu(LRK

69 str. 3-4 d.).

2.Teisės normų akto priėmimas ir paskelbimas:

a) teisės normų akto pasirašymas ir paskelbimas;

b) teisės normų akto įsigaliojimas.

Teisėkūros principai

1) Teisėtumas (neviršyti kompetencijos).

2) Demokratiškumas ir viešumas.

3) Profesionalumas.

4) Socialinis kompromisas.

5) Išsamumas.

6) Daugumos.

7) Ekonomiškumas.

“Įstatymą galima laikyti geru, jeigu jis tikslus, jeigu jo reikalavimai

teisingi, jeigu jis lengvai vykdomas, jeigu jis suderintas su valstybės

forma, jeigu skatina piliečius gėriui” (F.Bekonas).

TEISĖS NORMA

Teisės normos požymiai:

1. Norminamasis pobūdis;

2. Formalus apibrėžtumas;

3. Visuotinis privalomumas:

• abipusė nauda;

• valstybės prievarta;

4. Sistemingumas;

5. Bendrumas (nebūtinas).

Apibendrinimas:

Teisės norma – tai tautos arba kompetentingų valstybės institucijų

sukurta, formaliai apibrėžta visuotinai privaloma elgesio taisyklė, kurios

vykdymas garantuojamas santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės

prievarta.

Formalūs teisės normos požymiai:

• norminamasis pobūdis;

• formalus apibrėžtumas;

• visuotinis privalomumas;

• sistemingumas.

Turiningieji teisės normos požymiai:

• laisvė;

• lygybė;

• teisingumas.

SOCIALINĖS NORMOS

Norma – riba, saikas, valdantis pradas, taisyklė, pavyzdys,

kriterijus.

Elgesio norma – tai žmonių tarpusavio santykių standartas,

schema, matrica, leidžiamo elgesio riba.

Techninės normos – reguliuoja žmonių santykius su gamta.

Religinės normos – reguliuoja žmonių santykius su dievu.

Socialinės normos – reguliuoja žmonių tarpusavio santykius.

Norminimo tikslas – vienodo teisinio veiksmingumo priemonėmis

apsaugoti visų žmonių teises ir lemti tų teisių įgyvendinimą.

Socialinių normų klasifikacija:

o moralės,

o papročiai,

o visuomeninių organizacijų (korporatyvinės),

o teisės.

TEISĖS NORMOS VIDINĖ STRUKTŪRA

Teisės normos struktūra – tai vidinių normos elementų organizacija

apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūrintą elgesio taisyklę.

Tai:

1. Hipotezė – teisės normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai,

nurodantys kada teisės subjektai gali ar privalo elgtis pagal šią

taisyklę;

2. Dispozicija – elgesio taisyklė (išdėstymas);

3. Sankcija – padariniai, atsirandantys teisės subjektui,

nepaklususiam teisės normų reikalavimams.

Struktūros išraiškos formulė:

Jei įvyksta tam tikri teisiniai faktai gyvenimo aplinkybės (H), tai

visuomeninių santykių dalyviai turi elgtis taip ir taip (D), priešingu

atveju jų teisės bus siaurinamos arba likviduojamos(S).

Loginės ir tekstinės teisės normos struktūros santykis

Loginė normos struktūra – tai sistema teisės normos elementų, kurių

padedama konkreti teisės norma, sąveikaudama su kitomis teisės normomis,

tampa pajėgi įgyvendinti visai teisės sistemai skirtas funkcijas:

• suformuluoti elgesio taisyklę;

• nurodyti faktus, kurių pagrindu santykio dalyviams atsiranda,

pasikeičia ar išnyksta subjektinės teisės ir pareigos, taip pat

veiksmus, kuriais gali būti pažeidžiama ši taisyklė;

• užtikrinti tokios taisyklės įsakmumą – jos pažeidimų baudžiamumą.

Tekstinė normos struktūra yra ne teisės esmė, o teisinės technikos

kategorija, skirta išplėtoti loginę normos struktūrą atsižvelgiant į tai,

kuri teisės funkcija įgyvendinama šia teisės norma.

TEISĖS NORMŲ KOLIZIJA

Teisės normų kolizija – tai atvejis, kai tą patį visuomeninį santykį

reguliuoja kelios, viena kitai prieštaraujančios normos.

Taisyklės:

1. Kai viena kitai prieštarauja tos pačios institucijos išleistos ir tą

pačią juridinę galią turinčios teisės normos, tai galioja vėliau

išleista teisės norma.

Lex posteriori derogat priori

2. Jei viena kitai prieštarauja skirtingos kompetencijos institucijų

išleistos teisės normos, tai galioja aukštesnę kompetenciją turinčios

institucijos išleista teisės norma.

3. Jei specialioji teisės norma prieštarauja bendrajai, tai galioja

bendroji.

Lex generali derogat lex speciali

➢ Specialiosios normos primatas prieš bendrąją galimas tik normų

konkurencijos atveju (teisės normų konkurencija esti tada, kai

įstatymų leidėjas sąmoningai nustato kelias teisės normas,

reguliuojančias tuos pačius visuomeninius santykius).


➢ Specialiosios normos primatas bus ir tais atvejais, kai

bendroji norma turi dispozityviosios normos prasmę.

TEISĖS NORMŲ IŠRAIŠKOS FORMOS

Teisės normų išraiškos formos:

1. Teisinis paprotys – kompetentingos institucijos sankcionuota elgesio

taisyklė, susiformavusi visuomenėje dėl ilgalaikio ir daugkartinio

kartojimosi.

2. Teisinis precedentas – tai valstybės institucijos, dažniausiai teismo

sprendimas, priimtas sprendžiant konkrečią teisinę bylą (ad hoc) ir

vėliau laikomas pavyzdžiu sprendžiant analogiškas bylas.

3. Ratifikuotos tarptautinės sutartys.

4. Teisės aktas – tai tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių

asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame

yra suformuluotos teisės normos.

Rūšys:

o Bendrųjų teisės normų aktas;

o Individualių teisės normų aktas;

o Interpretuotų teisės normų aktas.

Visi norminiai teisės aktai funkcionuoja kaip vientisa sistema, kuriai

būdingi tokie požymiai:

• suderinamumas,

• abipusė sąveika,

• hierarchiškumas,

• specializacija ir diferenciacija pagal teisės šakas.

5.Norminės sutartys.

NORMINIŲ TEISĖS AKTŲ RŪŠYS

1. Įstatymai – tai Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka

išleisti pirminiai teisės aktai, kurie turi aukščiausią juridinę

galią, formuluoja bendrąsias teisės normas, skirtas reguliuoti

svarbiausius žmonių santykius.

Pagal juridinę galią įstatymai skirstomi:

Pagrindiniai:

o Konstitucija (LRK 7str).

o Konstituciniai įstatymai (LRK 69str).

o Ratifikuotas tarptautinės sutartys (LRK 138str. 3 dalis).

Paprastieji:

o Programiniai įstatymai.

o Organiniai, arba kodifikaciniai, įstatymai.

o Ypatingieji įstatymai.

2. Poįstatyminiai aktai – tai teisės aktai, priimami remiantis įstatymais,

jiems neprieštaraujantys, juos konkretinantys ir užtikrinantys jų

įgyvendinimą. Tai vykdymo aktai:

o Seimo nutarimai;

o Prezidento dekretai;

o Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai;

o Konstitucinio teismo nutarimai, jei NTA pripažįstami

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2674 žodžiai iš 5332 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.