TEISĖS SAMPRATA
Teisės sampratos būtinybė kildinama iš praktinio reikalo:
1) pažinti galiojančią teisę,
2) jos laikytis,
3) taikyti ją praktiškai,
4) prognozuoti jos raidą.
Teisės samprata – įstatymų įvairovės vienovė – pažindami kas yra teisė
kartu pažįstame, kas yra esmingiausia, stabiliausia kiekviename ir visuose
įstatymuose.
Totalitariniuose režimuose teisė remiasi įstatymu, o įstatymas –
valdančiosios jėgos valia.
Demokratinės visuomenės teisė remiasi ne tik įstatymu, bet ir teise
(precedento teisė, teismų savarankiškumas įgyvendinant teisingumą,
konstitucinė ir administracinė teisės aktų kontrolė).
Teisė padeda žmogui tapti žmogumi ne kaip biologinei rūšiai, o kaip
socialinei būtybei, sugebančiai būti ne tik savimi, bet ir drauge su
kitais.
Teisės terminas nevienareikšmis: žmogaus teisė, prigimtinė teisė,
objektinė teisė (teisės normų sistema), pozityvioji teisė (valstybės
sukurta), subjektinė teisė (pareigų vykdymu konkretaus asmens susikurtą
leistiną elgesį).
Iš to galima pabrėžti:
teisė – socialinis interesas, paverstas visuotinai privaloma elgesio
taisykle, skirta norminti žmonių elgesį, derinti priešingus interesus.
TRYS TEISINĖS BŪTIES LYGMENYS
Teisinės būties lygmenys:
I. Teisinė idėja – tai pageidaujamo socialinių santykių modelio
vaizdiniai;
II. Teisės norma – tas pats idėjinis elgesio taisyklės projektas
(modelis), tik jau oficialiai valstybės paskelbtas, suvienytas
su valstybės prievarta ir dėl to tapęs visuotinai privaloma
elgesio taisykle, pajėgia daryti tiesioginį poveikį žmonių
elgesiui;
III. Teisiniai santykiai – teisės normų formuluojami leidimai ir
imperatyvai (moralinės normos, taisyklės) virtę praktiniu žmonių
elgesiu.
Teisės, kaip interesų juridizavimosi formulė:
Teisė kaip procesas:
TI TN TS
TI – užtikrina teisės sąmoningumą;
TN – to sąmoningumo norminį pobūdį ir privalomumą;
TS – praktinį jos funkcionavimą.
TEISINIS PERSONALIZMAS* – ŠIUOLAIKINĖS TEISĖS SAMPRATOS VARIANTAS
ŠIUOLAIKINĖS TEISĖS SAMPRATOS TERMINO SĄVOKOS RELIATYVUMAS (santykis,
priklausomumas nuo ko nors)
Neturint aiškios teisės sampratos:
1) negalima sukurti sąmoningos teisinės doktrinos;
2) vargu ar būtų galima moderniai skaityti Konstitucijos straipsnius,
atpažinti jų autentišką teisinę prasmę;
3) sunku būtų visais atvejais vykdyti teismuose teisingumą;
4) būtų neįmanoma aiškiai skirti teisinius argumentus nuo neteisinių;
5) pati jurisprudencija nustotų būti mokslu.
Kaip suprasime teisę, tokią turėsime –
➢ teisinę doktriną,
➢ taip interpretuosime Konstituciją ir kitus įstatymus,
➢ tokią turėsime administracinę ir konstitucinę valdžios aktų teisėtumo
kontrolę,
➢ “ bendruosius teisės principus”,
➢ jų pagrindu vykdomą teismų teisėkūrą ad hoc,
➢ tokią turėsime teisinę valstybę bei realią žmogaus teisių
apsaugą.
Apibrėžti teisę totalitariniuose režimuose – tai apibrėžti valdžios
teisę (teisinis pozityvizmas ir jo atmainos: normatyvizmas ir institucinis
arba reliatyvistinis** pozityvizmas*** )
Apibrėžti teisę demokratiniuose režimuose – tai apibrėžti žmogaus
teisę ( žmogaus teisę apibrėžiančios teorijos: prigimtinė teisė,
psichologinė, teologinė, sociologinė, visuomeninės sutarties, “socialinių
priklausomybių” arba solidarumo ir kt.).
*testinė šiuolaikinė filosofijos kryptis, asmenybę laikanti pirmine
tikrovės forma ir aukščiausia dvasine vertybe, o pasaulį laikanti
absoliučios asmenybės – Dievo kūrybine apraiška; personalizmas susiformavo
XIX a. pabaigoje Rusijoje ir JAV, vėliau išplito ir kitose šalyse;
remdamasis krikščioniškąja žmogaus samprata, personalizmas laiko, kad
asmenybė galinti susiformuoti tik izoliuodamasi nuo socialinės aplinkos ir
nuolat save tobulindama; kritikuodami kapitalizmą, personalizmo atstovai
iškelia viduramžių bendruomenės idealą ir propaguoja asmens revoliuciją,
kuri turi vykti per vidinį asmenybių tobulėjimą
** Reliatyvizmas- filosofijos pažiūra, teigianti, kad loginės ir pažintinės
vertybės (tiesa, melas), etinės (gėris, blogis) ir estetinės bei su jomis
susijusios normos ir vertinimai yra santykinio pobūdžio)
*** (XIX–XX a. filosofijos kryptis (jos pradininkas Ogiustas Kontas (Comte;
1798–1857), prancūzų filosofas)), teigianti, kad mokslas yra faktų tyrimas,
paremtas gamtos mokslų metodika; neigiantis moksle bet kokią metafiziką. ).
DU TEISĖS SEMANTINIAI (reikšminiai) LYGMENYS: VERTYBINIS IR NORMINIS
Teisės struktūrą sudaro du jos elementai:
1) vertybinis – asmens egzistenciniai interesai – vertybės, kurias jis
nori apsaugoti,
susikurti ar įsigyti norminant savo ir kitų asmenų
ar institucijų elgesį (teisės objektas);
2) norminis – tai subjektyvus asmens reikalavimas pagarbos savo
egzistencinėms vertybėms (teisės objektui).
TEISĖ KAIP SUBJEKTINIŲ TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖ
Teisė – tai pagarbos reikalavimas ir įsipareigojimas pagarbai.
Filosofinėmis kategorijomis – tai egoizmo ir altruizmo vienovė.
Teisės kategorijomis – subjektinių teisių ir pareigų vienovė.
Todėl:
Teisės atskirtos nuo pareigų virsta privilegijomis;
Pareigos, atskirtos nuo teisės – prievolėmis (pavergimu).
Teisių ir pareigų vienovė apsaugo individą nuo vergavimo visuomenei
(pareigų absoliutinimo), o visuomenę – nuo konkretaus individo agresijos
(teisių absoliutinimo).
Teisių ir pareigų vienovė yra prigimtinė, o ne nustatyta valstybės
(pvz. teisės į gyvybę absoliutinimas).
Tokia teisės samprata – pilietinė, arba societarinė.
TEISINIS PERSONALIZMAS KAIP SUBJEKTINĖS TEISĖS TEORIJA
TEISINIS PERSONALIZMAS KAIP SUBJEKTINĖS TEISĖS TEORIJA
Teisės kilmė ir jos specifika grindžiama keturių aksiomų modeliu:
1) pripažinimas, jog visi asmenys (individai), savo vertybėmis, savo
laisvėmis, interesais yra vienodai vertingi ir šia prasme lygūs;
2) kiekvienas asmuo yra kultūriškai pats sau nepakankamas garantuoti savo
interesų įvairovės įgyvendinimo;
3) poreikis įveikti šį kultūrinį nepakankamumą verčia individą bendrauti
su kitais individais – keistis su jais paslaugomis;
4) laisvi ir lygiateisiai asmenys negali keistis paslaugomis kitaip, kaip
tik tų paslaugų lygiavertiškumo pagrindu.
Teisinis personalizmas yra šiuolaikinė teisės samprata, besiremianti
keturių aksiomų modeliu ir siekianti suorganizuoti į sistemą individo
loginį pirmumą su demokratinio veikimo vertybėmis.
Išvada:
Šiuolaikinės demokratinės teisės esmę išreiškia personalistinė teisės
samprata, kuri, grįsdama subjektinės teisės pirmumą, o jo specifiką
siedama su leidimų ir paliepimų vienove, duoda pagrindo objektinės teisės
(valstybės kuriamos specifiką “išvesti” iš subjektinės teisės specifikos:
objektinė teisė kuriama subjektinei teisei ir jos formuluojamiems
principams konkretinti, sankcionuoti, ir jų įgyvendinimui organizuoti.
TEISĖS PRINCIPAI
Principium (lot.) – pradžia, kilmė, pagrindas
UNIVERSALŪS ŽMOGIŠKO SUGYVENIMO PRINCIPAI:
demokratiškumas, humaniškumas, lygiateisiškumas
GRYNIEJI TEISĖS PRINCIPAI
• įstatymui ir teisei visi lygūs;
• visų asmens subjektinių teisių santykinumas, išreiškiantis
neatskiriamą teisių priklausomybę nuo pareigų vykdymo;
• privilegijų ir absoliučių teisių neleistinumas;
• socialinio kompromiso (arba saiko) derinantis priešingus
interesus;
• žalos atlyginimo privalomumas.
TEISINGUMAS – visiškai sutampa su teisių ir pareigų vienove ir tėra tik jos
sinonimas.
BENDRIEJI TEISĖS PRINCIPAI
1. Žmogus nėra priemonė siekti tikslo, o visada tikslas. Visi gimsta
laisvi ir lygūs savo laisve.
2. Įstatymas yra tai, ką tauta per savo atstovus arba per referendumą
nustato ir įsako.
3. Pilietis, paklūstantis įstatymui, turi turėti galimybę priversti
laikytis įstatymų ir pačią valstybę, taip pat teisę reikalauti, kad
kiti piliečiai laikytųsi įstatymų.
4. Teisėtumas – užtikrinti teisės paliepimų vykdymą, įgyvendinimą.
Požymiai:
• teisėtumo vieningumas,
• įstatymo taikymo visuotinumas,
• įstatymo viršenybė kitų teisės aktų atžvilgiu.
5. Lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja).
6. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.
7. Nemo contra factum proprium venire potest (niekas negali ginčyti
padarinių veiksmo, kurį atliko pats savo naudai).
8. Ex in juria non oritur jus (iš neteisės neatsiranda teisė).
TEISĖS FUNKCIJOS
Pagrindinės funkcijos:
1) reguliavimo – asmens teisės (vertybės) saugomos nustatant vieno
teisinio santykio dalyvio teisę į tam tikrą vertybę, o kitiems –
pareigą susilaikyti nuo žalingų veiksmų tų vertybių turėtojo
atžvilgiu;
2) priešingų interesų derinimo arba socialinio kompromiso – saugomos
visų visuomenės narių, dažnai turinčių priešingus interesus teisės;
3) valstybės prievartos (sankcijų) legalizavimo ir normavimo
(represinė) – imperatyvas – bausti.Ji nustato valstybės prievartos
pobūdį ir mąstą, kurį leidžiama taikyti už reguliacinių teisės
normų nustatomų įpareigojimų,
nevykdymą.
Išvestinės iš pagrindinių funkcijų:
4) informavimo – nurodo, kokio teisinio santykių dalyvių elgesio
reikalauja konkreti teisės norma ir kokios sankcijos taikomos
tiems, kurie nevykdys nustatytų pareigų;
5) Auklėjamoji, arba teisės pažeidimo prevencijos – skatina apmąstyti
tą žalą, kurią patirs asmuo nepaklusdamas imperatyvams, arba gaus
naudą, jei juos vykdys.
TEISINIO REGULIAVIMO OBJEKTAS
Teisinis reguliavimas – praktiškai funkcionuojanti, veikianti teisės
samprata.
Teisės normomis reguliuojami:
1) turtiniai žmonių santykiai (biologinė + kultūrinė egzistavimo
priemonė, žmogaus teisių ir laisvių gerovės pagrindas);
2) žmonių santykiai, atsirantys valdant valstybę (valdingųjų įgalinimų
atsiradimas valdomiesiems);
3) teisėsaugos santykiai užkertantys kelią visuomeninės tvarkos
pažeidimams, patraukiant teisės pažeidėjus teisinėn atsakomybėn.
TEISINIO REGULIAVIMO METODAS
Jis atsako į klausimą: Kaip? Kokiu būdu? Kiek? reguliuojami
visuomeniniai santykiai.
Įstatymų leidėjas, norėdamas pakreipti visuomeninius santykius kokia
nors vertybine linkme gali suformuluoti visuomeninių santykių dalyviams
vieną iš trijų paliepimų:
1) elkitės tik šitaip (įpareigojimas);
2) taip nesielkite (draudimas);
3) elkitės taip, kaip manote reikalinga (įgalinimai).
(R.Z. Lifšicas)
Du pagrindiniai metodai:
1) imperatyvusis (direktyvinis) – įpareigojimai ir draudžiamieji
paliepimai. Visuomeniniai santykiai negali atsirasti anksčiau, negu
leidžia teisės norma (AT, BT);
2) dispozityvusis – leidžiamųjų ir draudžiamųjų paliepimų sąveika. Kas
nedraudžiama įstatymo – leidžiama. Visuomeniniai santykiai eina
pirmiau teisės normos (CT, ŽT, TPr.T).
Kiti:
1) subordinacijos ir valdingojo įsakymo (AT);
2) pagyrimo (DT);
3) šalių lygiateisiškumo ir autonomijos (CPrT, BPrT, APrT).
TEISĖKŪRA
TI ( TN ( TS
teisėkūra
Teisėkūra – tai visuomenės ar įgaliotų valstybės institucijų veikla, kuria
siekiama:
o sukurti,
o pakeisti,
o panaikinti TN.
TEISĖKŪROS SUBJEKTAI
1. Įgaliotos valstybės institucijos (parlamentas, prezidentas,
vyriausybė, ministrai, ministerijos, savivaldybių tarybos, teismai).
2. Tauta (valia pareiškiama referendumu).
3. Kitos valstybės institucijos ir piliečių susivienijimai (tik tada, kai
kompetentingos valstybės institucijos sankcionuoja jų kuriamas teisės
normas).
TEISĖKŪROS BŪDAI
1. Originalioji kūryba – sukuriama nauja, visuomenėje neegzistavusi
teisės reguliavimo priemonė – elgesio taisyklė.
2. Sankcionavimas – oficiali kompetentingos valstybės institucijos
procedūra, kuria patvirtinama jau esama elgesio taisyklė, suteikiant
jai teisės normos statusą.
3. Ratifikavimas – sankcionavimo procedūra, kai parlamentas,
vadovaudamasis tam tikra procedūra patvirtina tarptautinių teisės aktų
nustatytą elgesio taisyklę, suteikia jai įstatymo galią, įtraukia ją į