Teisės teorija
5 (100%) 1 vote

Teisės teorija

Teisės teorija – mokslas tiriantis socialinius mechanizmus, kaip ir kodėl soc. žm. interesai tampa t normomis, socialinius veiksnius, formuojančius teisės sampratą visuomenėje, bendrųjų teisės sąvokų aparatą

Teisės teorijos objektas – (ką nagrinėja):

1) bando atsakyti kas yra teisė,

2) nagrinėja bendrus teisinių reiškinių dėsningumus,

3) analizuoja bendras teisines kategorijas ir jų veikimo mechanizmus.

Įeina ir valstybė 2 aspektais – kaip užrašanti ir garantuojanti teisę.

T t metodas – (kaip nagrinėja) tai

1) teisės ir teisinių reiškinių dėsningumų pažinimo,

2) informacijos apie juos rinkimo,

3) bei tos informacijos logiško sugrupavimo būdai

Yra šie m:

1) bendrieji filosofiniai – sociologiniai – nagrinėja t sąveikoje su ją kuriančia aplinka, kaip atvirą ir nuolat besikeičiantį procesą,

2) formaliosios logikos (indukcija, dedukcija),

3) spec metodai, sukurti spec. mokslų (kibernetinis, statistinis).

Teisės mokslo specifika- visi gamtos mokslai nustato faktus, juos paaiškina, bet negali vertinti, teisės mokslai, kaip socialiniai mokslai – nustato ir pageidavimus, ne tik kas yra.

Teisės mokslo sistema: t mokslų grupės:

1)bendrieji fundamentalieji t mokslai, nagrinėja bendrus visai teisei klausimus (t filosofija, t istorija),

2) šakiniai t m, būdinga žm. santykių reguliavimas ir sankcijų už pažeidimus nustatymas (civilinė, baudž t),

3) specialūs (pagalbiniai) t m, kurie atsiranda sąveikaujant su kitais mokslais (t medicina, teismo ekspertizė).

Teisės teorijos vieta teisės mokslų sistemoje: ji yra metodologinis visų teisės mokslų pagrindas:

1) formuluoja argumentus, leidžiančius įvertinti konkretaus laikmečio teisę,

2) formuluoja visai teisei bendras teisines kategorijas ir analizuoja jau esančių teisingumą,

3) atlieka tarpininko vaidmenį tarp teisės ir kt. neteisinių mokslų (logikos, ekonomikos),

4) apibendrina visų t mokslų pasiekimus,

5) sprendžia sociotechnines problemas – kaip naudojant konkr teisėkūros politiką pasiekti užsibrėžtus rezultatus,

6) formuoja t idealą ir priemones jam pasiekti.

Teisės teorijos funkcijos (f – poveikio būdas arba kryptis):

1) metodologinė – apibendrina šakinių t m rezultatus,

2) analitinė – bando atskleisti t reiškinių dėsningumus,

3) prognostinė – nustatyti idealą.

Teisės samprata – suprantama l įvairiai, priklauso nuo mokyklos; teisė – socialinis interesas, paverstas visuotinai privaloma taisykle, skirta norminti žmonių elgesį, derinti priešingus interesus.

Teisės sampratos santykis su politinio režimo tipu: totalitariniame režime teisės samprata nereikalinga, nes teisė čia tapatinama su įstatymu, o įstatymas – valdančiosios jėgos valia; demokratinėje visuomenėje – remiamasi ne tik įstatymu, bet ir teise, čia pripažįstama ir precedento teisė, ekvivalentu laikoma konstitucija.

Trys teisinės būties lygmenys: 1) t idėjos, t egzistuoja žmonių sąmonėje, tačiau šioje idėjoje jau slypi noras virsti t norma, 2) t norma – projektas, oficialiai valstybės paskelbtas, suvienytas su valstybės prievarta ir dėl to tapęs visuotinai privaloma elgesio taisykle, 3) teisiniai santykiai – t n leidimai virsta praktiniu žm. elgesiu.

Teisė kaip kultūros reiškinys: nes t – žmogaus kūrinys, o juo būdamas prasideda nuo žm. sąmonės – idėjų. T kūrybos atveju kūrėjo idėja transformuojas į elgesio taisyklę, o materialiosios k a – į daiktus.

Teisės sampratų įvairovė, pagal požymių ontologinį lygmenį, visas t sampratos mokyklas g b suskirstyti į:

1) mokyklos, kurios apibrėžia t kaip vienarūšių reiškinių visumą, tik nesutaria kokie faktai tą teisę sudaro, jos, priklausomai nuo to kurį iš ontologinių lygmenų akcentuoja, skirstomos į:

a) prigimtinės t mokyklos – akcentuoja teisinę idėją,

b) akcentuoja normą – pozityvizmas,

c) akcentuoja teisinius santykius (sociologinė t samprata);

2) neįmanoma apibrėžti kaip vienarūšių reiškinių – per daug sudėtinga, reikia tirti įv būdais kaip kelių lygmenų visumą (t idėja – t norma – t santykiai).

Teisės sampratų diferenciacija pagal teisės kildinimą iš intereso, garantuoto jėgos persvara: teigia, kad t šaltinis ne apskritai žmonių, o tik stipriųjų interesai:

L. Gumplovičiaus prievartos teorija: vienos gentys privertė kitas laikytis savo interesus ginančių normų, po to jos švelnėjo. Čia valstybė ir t – organizacinės priemonės įgyvendinti stipriųjų valią, paversti jų interesą visai visuomenei privalomo elgesio taisykle.

Klasinės teisės teorija (marksizmas) t- ekonomiškai ir politiškai viešp klasės valia, paversta įstatymu. Šis apibrėžimas nusakė t paskirtį, būdingą pradinėms visuomenės raidos stadijoms, kai v ir t tebuvo prievartos įrankiai nuosavybę turinčios mažumos rankose.

R. von Jheringo “interesų jurisprudencija”: žmogus gimsta be teisių, privalo gauti, kovodamas su kitais, trukdančiais šias teises įgyti, jomis naudotis (vergovės, baudžiavos panaikinimas). T susideda iš 2 strukt elementų: intereso ir jo apsaugos mechanizmo. Šiai sampratai būdingi požymiai: kintant žm. interesams – keičiasi teisė; t egzistavimas – individo kova dėl subjektinių teisių; teisės ir valstybės vienovė; teisė strukt požiūriu – teisių ir pareigų vienovė.

Teisės teorijos
grindžiančios teisės esmę priešingų interesų kompromisu: intereso virsmą teise siejo su kompromisu, bendradarbiavimu.

Visuomeninės sutarties teorija: t ir valstybė atsiranda iš būtinybės kompromisu derinti priešingus žmonių interesus. T suprantama, kaip priešingų interesų kompromisas, pavirtęs bendro elgesio taisykle. Prievarta čia tik saugo tvarką.

Solidarumo arba “socialinių funkcijų” teorija: nuolatinis asmeninių ir visuomeninių tikslų derinimas. Solidarumas reiškiasi dvejopai:

1) interesų panašumu (žmonės solidarūs, nes turi bendrus interesus ir siekia juos įgyvendinti kartu – tautinis, klasinis),

2) darbo pasidalijimu (asmuo kultūriškai nepakankamas sau – negali pasigaminti visų reikmenų, priverstas bendrauti, keistis paslaugomis. T p ir kiekviena klasė yra viena kitai reikalinga, nes atlieka t tikrą misiją. Čia teisės norma kyla iš visuomenės solidarumo, egzistuoja nepriklausomai nuo valstybės.

Kompromisinės krypties teisės sampratų įvertinimas: t – ne viešpatavimo, o bendradarbiavimo įrankis, šiomis sampratomis plėtojasi šiuol t samprata.

Teisės sampratų diferenciacija pagal teisės šaltinio pobūdį: kaip suprantama iš ko kilo teisė: iš dievo, žmogaus prigimties, valdžios valios, faktinių žmonių santykių.

Teologinė arba dieviškoji teisės kilmės teorija: pirmoji t samprata, t paskirtis – saugoti ne tik stipriųjų, bet visų žm. gerovę. Jei ji siekia visų gerovės, ji negali atsirasti iš žmogaus, kuris egoistas. T – dievų dovana, skirta švelninti žm. egoizmą, sulaikyti nuo nuodėmės.

Prigimtinės teisės teorija: t saugo tuos žm. interesus, kuriuos šis ne prasimano, o kurie slypi jo prigimtyje – gyvybėje, sveikatoje, orume, kurie žm. būtini, kuriuos praradęs nustotų būti kas yra. Prig t visada buvo žm. kuriamas teisės idealas, pagr. jos postulatai:

1) prigimtinė teisė – rinkinys normų, reglamentuojančių žm. elgesį ir priklausančių tai žm. interesų sričiai, kurią normina pozityvioji t;

2) prigimtinė teisė nėra tikslinės žm. veiklos rezultatas, o egzistuoja nepriklausomai nuo žm. valios ir sąmonės;

3) prigimtinė teisė – ne santykinė, o absoliuti (tautos t į nepriklausomybę);

4) prigimtinė teisė – kriterijus, vertinant pozityviąją teisę, valstybės institucijų veiklą žmoniškumo požiūriu.

Pagal požiūrį į teisės turinio kintamumą skiriami tipai: 1) statiškoji koncepcija – p t turinys nesikeičia, o papročiai – religinio pobūdžio; 2) kintamojo turinio koncepcija – pažanga keičia p t turinį.

Teisinis pozityvizmas: ideologija, pagrįsta valstybės vaidmens t pabrėžimu. T – valstybės nustatytų ir valstybės valią išreiškiančių įpareigojančių teisės normų rinkinys. Būdingi požymiai:

1) subjektyvistinė t samprata, t – tai valstybės sukurtų teisės normų rinkinys;

2) viskas, kas sukurta valstybės kaip privalomo elgesio taisyklė – teisinga ir teisėta;

3) t griežtai skiriama nuo moralės, neteisingos t normos, vis tiek yra teisė, nes yra privalomos, teisėtumas ir teisingumas – ta pati sąvoka.

Normatyvinė (etatistinė) teisės samprata: siekiama susiaurinti teisės sampratą iki elgesio taisyklės ir tyrinėti teisę tik logikos bei kalbos požiūriu, čia t – ne procesas, o būsena, prasidedanti t norma ir jos taikymu. Čia svarbiau kaip įstatymus tinkamai taikyti, o ne vertinti žmogaus teisių apsaugos požiūriu.

Institucinis pozityvizmas: teisės taikymas nėra paprastų loginių operacijų rezultatas, nes subjektas, taikantis teisę, visada įneša į tą aktą ir tam tikros kūrybos elementų.

Sociologinė teisės samprata: raginama nuo teisės esmės pereiti prie teisės funkcijų klausimo, kokiais konkrečiais pavidalais teisė “egzistuoja”, reiškiasi asmens ir visuomenės gyvenime. Teise čia laikoma ne tai, kas parašoma teisės normų aktuose, o kas nusistovi žmonių santykių praktikoje. Įstatymų leidėjas ne sukuria naują elgesio normą, o ją tik atranda, fiksuoja, kai ji jau susiformavusi žmonių santykių praktikoje. Rašytiniai šaltiniai tik tada teisės normos, jei jie taikomi faktiškai, daro realų poveikį žm. elgesiui. Čia teismas tarnauja visuomenei, o ne įstatymus leidžiančiai valdžiai, tačiau nesant aiškių formulių visuomenė g b lengvai dezorganizuota, t b aukšto politinės ir t kultūros lygio.

Teisės sampratų įvairovės apibendrinimas: kiekviena teisingai paaiškina teisę konkrečių istorinių sąlygų atžvilgiu (iki 2 pasaul k marksizmas, po jo solidarumo teorija).

Šiuolaikinė teisės samprata – į vientisą sistemą įv t sampratas integruoja asmens primato prieš valstybę pripažinimas, grindžiama civiline teise, kuriai būdingas santykio dalyvių lygiateisiškumas – t y subjektyvių teisių ir pareigų vienovė.

Teisė kaip leidimų (subjektinių teisių) ir paliepimų (pareigų) vienovė: pradinę t struktūrą lemia 2 lygmenys:

1) vertybinis (asmens įsisamoninti egzistenciniai interesai – vertybės, kurias jis nori apsaugoti, susikurti ar įsigyti norminant savo ar kitų asmenų ar institucijų elgesį – tai teisės objektas);

2) norminį (valinį) (tai subjektyvus asmens reikalavimas pagarbos savo egzistencinėms vertybėms (teisės objektui)).

Iš to išplaukia, kad teisė – tai pagarbos reikalavimas ir įsipareigojimas pagarbai, teisės terminais – subjektyvių teisių ir pareigų vienovė.
užsitikrinti saugumą, turi garantuoti artimo saugumą. Subjektinė teisė atskirta nuo pareigos – privilegija, pareiga be teisės – prievolė. Teisių ir pareigų vienovė apsaugo individą nuo vergavimo visuomenei, o visuomenę – nuo individo agresijos.

Termino “teisė” etimologija: pas terminas atsirado neseniai (vartota “tiesa”), 1904 “Istorija abelna”, žodžiai reiškiantys tiesumą, tiesią liniją ir kt. kalbose reiškia teisę. Jei teisė – subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyra, tai yra tiesi linija, kur nei teisės neiškyla virš pareigų, nei atvirkščiai (svarstyklės). T p iš žodžio “teisti”.

Prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis; valstybės sankcionuota teisė vietoj prigimtinio būvio virsta pozityviąja teise, ji tampa privaloma, pritari jai ar ne; svarbiau kaip įstatymą vykdyti, o ne jo turinys. Pozityvizmo formuojama normatyvistinė teisės samprata yra abejinga humanistiniam teisės turiniui. Ištinka krizė, todėl gręžiamasi į teisės turinį – žm. teises, į teisę grįžta teisingumo sąvoka, naikindama formalaus teisingumo visagalybę, valstybė, kurdama įstatymus, negali pažeisti tam tikrų vertybių, kurios egzistuoja aukščiau nei valstybės valia ir jai nepriklauso.

Institucinė teisės samprata valstybė įeina į teisės esmę kaip teisėkūros subjektas (prigimtinę verčia pozityviąja) ir kaip teisinių imperatyvų privalomumo garantas. Institucinės teisės samprata parodo kokio pobūdžio yra prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis. Jis yra genetinis – pozityvioji t išvedama iš prigimtinės, kita vertus jis yra norminimo ir sankcionavimo santykis – pozityvioji teisė paverčia prigimtinės teisės idėjas konkrečia valst ginama elgesio taisykle.

Teisės ir valstybės santykis priklauso kam skiriamas pirmumas – teisei ar valstybei. Normatyvistine t samprata – pirmumas skiriamas valstybei. Pilietinė t samprata – teisės šaltinį sudaro bendrosios žm. vertybės, egzistuojančios aukščiau nei valstybė, pagal jas žm. sudaro tarpusavio sutartis ir normina jomis savo elgesį – teisė pirmiau už valstybę. Sociologinė t samprata teisę kildina iš realiai susiklosčiusių socialinių santykių, teisė ir valstybė yra t p lygmenyje, egzistuoja jų vertybinė pusiausvyra, nes teisę formuoja tiek valstybė, tiek žm. santykiai. Kadangi demokratinių valstybių teisinė sistema orientuota į pilietinę teisės sampratą ir teisinę valstybę, tai pirmumas atiduodamas teisei.

Ikikapitalistinės arba “neišvystytos” teisės stadija – to laikotarpio visuomenėje kartu funkcionavo 2 teisės sampratos: viena teisę suprato kaip stipriojo valią, paverstą visuotinai privalomo elgesio taisykle (viešoji teisė), kita – kaip priešingų interesų derinimą kompromisu, akcentuojant santykio dalyvių lygiateisiškumą (miestų teisė).

Kapitalistinės epochos teisė – visuomenė demokratėjo miesto teisės principus nuosekliai verčiant visos teisės principais, tai buvo išplėstinės teisinės demokratijos pradžia. Tik kai naudos veiksnio nepakako garantuoti teisinių imperatyvų vykdymą, įsikišdavo valstybinė prievarta.

Teisės principai. Principo sąvoka – pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios nurodo, kaip konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai, kad įgautų teisių ir pareigų vienovės pavidalą ir būtų humanizuojami bei demokratizuojami. Iš teisių ir pareigų vienovės kyla šie principai:

1)Įstatymui ir teisei visi lygūs,

2)Teisės priklauso nuo pareigų vykdymo,

3)Privilegijų ir absoliučių teisių neleistinumas,

4)Socialinio kompromiso principas

5)Padarytą žalą būtina atlyginti.

Teisės principų rūšys:

1)Teisės principai-normos, paprastai yra lemti paties teisinio reguliavimo objekto (“negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai).

2) Teisės principai, išvesti iš teisės normų; paprastai lemia teisinis reguliavimo metodas (viskas, kas neuždrausta – leidžiama).

Bendrieji teisės principai – būdingi visai teisės sistemai, persmelkia kiekvieną šaką, nurodo kaip t b formuluojamos tos teisės normos ir organizuojamas jų vykdymas, kad būtų apsaugomos pagr. žm. teisės. Jie yra:

1) žmogus – ne priemonė, o tikslas, visi gimsta laisvi ir lygūs;

2) įstatymas – tautos valia;

3) paklūstantis įstatymui pilietis turi turėti galimybę priversti laikytis įstatymų ir pačią valstybę, taip pat reikalauti, kad kiti laikytųsi įstatymų;

4) teisėtumas – visi teisės subjektai savo veiklos srityje tiksliai ir besąlygiškai įgyvendina teisės normų paliepimus:

a) teisėtumo vieningumas,

b) įstatymai turi būti taikomi visuotinai,

c) įstatymo viršenybė kitų teisės aktų atžvilgiu;

5) Lex retro non agit;

6) įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės;

7) įpareigojimas vykdyti pareigas, kurių būtinybę sukūrė naudojimasis savo teisėmis;

8) niekas negali pelnytis iš neteisėtų savo veiksmų – teisė, kuria asmuo naudojasi nevykdydamas pareigų, nėra teisė.

Principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę tarpšakiniu lygmeniu, šie p būdingi kelioms teisės šakoms (pvz. civilinei ir tarptautinei t):

1) niekas negali būti teisėjas savo byloje;

2) tebūnie išklausyta ir antroji pusė;

3) įrodinėja tas, kuris teigia, o ne kuris neigia;

4) įrodinėjimo išsamumas (vienas
– ne liudininkas),

5) neigiami teiginiai neįrodo;

6) kai esti abejonių dėl kaltės – abejonė aiškinama gerojon pusėn;

7) apgaulė sunaikina visus teisinius padarinius;

8) individuali atsakomybė.

Teisės principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę šakos lygmeniu; civilinės t principai:

1) padarytą žalą būtina atlyginti;

2) neteisingas sandoris negalioja;

3) už ATPK pažeidimus poveikio priemonė t b taikoma įstatymų numatyta tvarka;

4) niekas negali būti 2 k baudžiamas už tą patį nusikaltimą;

5) nekaltumo prezumpcija

Teisės socialinė paskirtis ir jos raida; paskirtis – tai tikslas, kuriam teisė kuriama ir dėl kurio egzistuoja. Kadangi teisė atsiranda iš žm. bendravimo, todėl skirta jį valdyti, atsižvelgiant į žmonių lygybę, tiesiogine prasme saugoti visų visuomenės narių teises ir lemti jų įgyvendinimą. Raida: klasinė – kurta saugoti ne visos visuomenės, o tik politiškai ir ekonomiškai vyraujančių soc grupių interesus, slopinant kitas grupes; bendranacionalinė – teisė organizuotu būdu saugo visų socialinių grupių teises, lemia jų įgyvendinimą

Žmogaus teisės kaip pozityviosios teisės socialinės paskirties objektas: yra 2 požiūriai:

1) natūralistinis – žmogaus teisės ir jų įgyvendinimas priklauso asmeniui iš prigimties, jos nuo valstybės nepriklausomos ir neatimamos, tai demokratinės valst,

2) pozityvistinis – žmogaus teisės kyla iš valstybės, ši savo nuožiūra jas žmogui suteikia, o panorėjusi gali ir atimti – totalitar valst. Žmonės iš prigimties nėra lygūs. Diskriminacija – savavališkas asmens teisių atėmimas, ribojimas. Diferenciacija – teisių pridėjimas, lengvatų suteikimas valstybės priemonėmis, bet tik tiems asmenims, kurie patys objektyviai nepajėgia minimaliai garantuoti savo pagr. teisių.

Teisės funkcijos – teisės poveikio žmonių elgesiui kryptys ir būdai. Šios:

1) reguliavimo – leisti, įpareigoti, drausti; nustato santykio dalyviui teisę į tam tikrą vertybę, o kitiems asmenims uždedama pareiga susilaikyti nuo žalingo elgesio tų vertybių turėtojo atžvilgiu arba atlikti jo atžvilgiu pozityvius veiksmus;

2) konfliktų sprendimo – kompromiso f;

3) valstybės prievartos legalizavimo ir normavimo f;

4) informavimo f – kokio elgesio reikalauja t n , kokios bus sankcijos, jas pažeidus;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2652 žodžiai iš 8838 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.