Konstitucinės teisės normos ir šaltiniai
5 (100%) 1 vote

Konstitucinės teisės normos ir šaltiniai

TURINYS

1. ĮŽANGA 3

2. KONSTITUCINĖS TEISĖS NORMOS 3

2.1. Konstitucinės teisės normos samprata 3

2.2. Konstitucinės teisės normos struktūra 4

2.3. Konstitucinės teisės normų rūšys 5

2.4. Konstitucinės teisės institutai 6

3. KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIAI 6

3.1. Konstitucinio teisės šaltinio sąvoka 6

3.2. Konstitucinių teisės šaltinių sistema 7

3.3. Įstatymai ir jų rūšys 8

3.4. Tarptautinės sutartys 9

3.5. Konstitucinio teismo sprendimai 10

3.6. Poįstatyminiai teisės aktai 10

3.7. Konstitucinis paprotys 11

3.8. Teismo precedentas 11

3.9. Norminių teisės aktų galiojimas 11

3.10. Norminių teisės aktų kolizija ir teisės normų konkurencija 12

4. IŠVADOS 12

5. LITERATŪRA 13

1. ĮŽANGA

Konstitucinė teisė šiandien yra žinoma daugeliui valstybių. Net ir valstybėse, kurios neturi savo konstitucijos, šios teisės šakos vieta valstybės teisės sistemoje išskirtinė.

Susikūrus Europoje (Prancūzijoje, Vokietijoje, Rusijoje) absoliutinėms monarchijoms, valstybė stengėsi tvarkyti beveik visus dvasinius ir materialinius reikalus. Valstybės funkcijos buvo išplėstos iki maksimumo, pritarta valstybės kišimuisi į visus visuomeninius santykius ir visas socialinės veiklos sritis. Žlugus absoliutinėms monarchijoms atsirado nauja minimalistinė valstybės teorija. Ji skelbė, kad valstybė turi atlikti tik minimalias funkcijas: saugoti valstybės sienas ir palaikyti tvarką šalies viduje, nesikišdama į ekonominį šalies gyvenimą, moralės reikalus ir kita.

Konstitucinės teisės pavadinimas susijęs su ypatingu teisės dokumentu – konstitucija, kurią valstybės laiko pagrindiniu šalies įstatymu. Pirmoji pasaulyje konstitucija buvo priimta 1787 m. JAV. Joje menkas dėmesys skirtas asmens teisiniam statusui. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas valstybės valdžios institucijų veiklos reglamentavimui.

Naujosios konstitucijos (taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucija) reglamentuoja vis daugiau visuomeninių santykių, neatsiribodamos vien tik valstybės ir valstybės valdžios sutvarkymo klausimais. Svarbiausia konstitucinio reguliavimo sritimi daugelyje demokratinių valstybių tapo žmogaus ir valstybės santykių sutvarkymas. Tačiau konstitucinė teisė reguliuoja ne visus šios srities santykius. Juos reguliuoja ir kitos teisės šakų normos: baudžiamosios, civilinės, darbo, administracinės ir kitų. Konstitucinės teisės normos nustato tik žmogaus teisinės padėties konstitucinius principus, pagrindines žmogaus ir piliečio teises, laisves ir pareigas bei jų garantijas bei žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių apribojimo pagrindus.

Tačiau konstitucinė teisė neapsiriboja vien konstitucija. Konstitucinės teisės normos įtvirtinamos ir kituose teisės šaltiniuose: įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose, konstituciniuose papročiuose, teismo precedentuose ir kitur.

Naudodamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija bei kitais teisių šaltinių aktais ir literatūra pabandysiu aptarti konstitucinės teisės šaltinius ir normas.

2. KONSTITUCINĖS TEISĖS NORMOS

2.1. Konstitucinės teisės normos samprata

Konstitucinė teisė – tai teisės šaka, kurią sudaro vientisa, logiškai užbaigta tarpusavyje susijusių konstitucinių teisės normų visuma.

Pagal šį apibrėžimą galima spręsti, kad teisės norma yra teisinės sistemos dalis. Joje pasireiškia pagrindiniai teisės požymiai ir savarankiškos teisės šakos ypatumai. Teisės norma – tai valstybės institucijų nustatytos arba sankcionuotos ir saugomos visiems privalomos, apibrėžtos bendrosios elgesio taisyklės, kurios nustato visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas.

2.2. Konstitucinės teisės normos struktūra

Teisės norma turi atsakyti į tris klausimus:

1) kokiomis aplinkybėmis esant reikia vadovautis tam tikra teisės norma (atsiranda teisės ir pareigos);

2) kokie asmenys laikomi tos normos reguliavimo dalyviais ir koks elgesys jiems privalomas ar draudžiamas;

3) kokių teisinių padarinių atsiras nesilaikant teisės normų reikalavimų.

Pagal šiuos klausimus teisės norma turi tris dalis: hipotezę, dispoziciją ir sankciją.

Hipotezė – tai sąlygos, aplinkybės, kurioms atsiradus pradeda veikti visa teisės norma. Hipotezė nurodo, kokių reikia sąlygų, kad dalyviams atsirastų konkrečių teisių ir pareigų. Norminiuose aktuose dauguma konstitucinės teisės normų neturi aiškiai išreikštos hipotezės. Tokiais atvejais hipotezė numanoma.

Dispozicija nurodo, kaip turi elgtis dalyviai, kokios jų teisės ir pareigos, atsiradus hipotezėje numatytoms aplinkybėms. Čia formuluojamos subjektų teisės, pareigos, nustatomi draudimai ir apribojimai.Dispozicija gali būti absoliučiai apibrėžta, santykinai apibrėžta ir neapibrėžta. Absoliučiai apibrėžtos dispozicijos nurodo tikslias teises ir pareigas, kurių dalyviai negali keisti. Santykinai apibrėžtos – nurodo ne visas teises ir pareigas ir suteikia teisę dalyviams tam tikrais atvejais patiems jas nusistatyti. Neapibrėžtos dispozicijos suteikia teisę dalyviams šalių susitarimu patiems nusistatyti teises ir pareigas.

Sankcija – tai teisės normos dalis, kurioje numatomi neigiami padariniai, atsirandantys asmeniui už dispozicijoje nustatytų reikalavimų nepaisymą. Ši dalis konstitucinėje teisėje daugumoje nėra taikoma, kadangi
konstitucinė atsakomybė suprantama, kaip moralinio pobūdžio atsakomybė. Už konkrečius dispozicijoje nurodytus konstitucinės teisės normų pažeidimus sankcijas nustato ne konstitucinės teisės, bet kitų teisės šakų (baudžiamosios, administracinės, civilinės teisės) normos. Tačiau už tam tikrus konstitucinės teisės pažeidimus gali būti taikomos specifinės teisinio poveikio priemonės – pilietybės netekimas, Seimo nario mandato netekimas, nepaprastosios padėties įvedimas ir t. t.

2.3. Konstitucinės teisės normų rūšys

Klasifikuojant konstitucinės teisės normas gali būti taikomi materialieji ir teisiniai klasifikavimo kriterijai

Materialiojo klasifikavimo pagrindas – tai visuomeniniai santykiai, kuriuos reguliuoja konstitucinės teisės normos. Tai teisės normos, įtvirtinančios ekonominės ir politinės sistemos pagrindus, valstybės formą ir kt..

Teisinis kriterijus – tai teisės normos ryšys su teisiniu santykiu. Pagal tai visos konstitucinės teisės normos skirstomos į bendrąsias ir konkrečiąsias.

Bendrosios konstitucinės teisės normos nenustato konkrečių teisinių santykių dalyvių ir konkrečių jų teisių ir pareigų. Jose formuluojami teisės principai, valstybės tikslai, uždaviniai, apibrėžiamos sąvokos ir t.t.. Pvz.: 14 Konstitucijos straipsnis skelbia, kad “Valstybinė kalba – lietuvių kalba’, 17 str. 1d. – “ Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas”, 21 str. 1d. – “Žmogaus asmuo neliečiamas’ ir t.t. Bendrosios teisės normos tiesiogiai neįgyvendinamos. Jos įgyvendinamos tik konkrečiose konstitucinės teisės ar kitos teisės šakose.

Konkrečios konstitucinės teisės normos įgyvendinamos tiesiogiai. Jos nustato konkrečius dalyvius bei jų teises ir pareigas.Pvz.: 67 Konstitucijos straipsnis nustato Seimo teises ir pareigas.

Pagal atliekamas funkcijas teisės normos skirstomos į reguliacines ir apsaugines. Reguliacinės normos nustato dalyvių teises ir pareigas. Apsauginės saugo reguliacines teisės normas ir užtikrina jų įgyvendinimą. Apsauginės normos visada turi sankciją. Dauguma konstitucinės teisės normų yra reguliacinės. Pagal reikalavimų pobūdį reguliacinės teisės normos būna įpareigojamosios, draudžiamosios ir įgalinamosios. Įpareigojamosios nustato pareigą atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus, draudžiamosios – nustato pareigą nevykdyti draudžiamų veiksmų, įgalinamosios – suteikia teisę atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus.

Pagal teisės normų turinį konstitucinės teisės normos yra skirstomos į materialiąsias ir proceso. Materialiosios nustato teisinių santykių subjektų teises ir pareigas, o proceso normos – materialiųjų teisės normų taikymą ir įgyvendinimą. Pvz.: Konstitucijos 67 str. 2 p. nustato, kad “Seimas leidžia įstatymus” (materialioji), o 69 str. 2 d. skelbia, kad “Įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje” (proceso).

Pagal teisės normų apibrėžtumo laipsnį yra imperatyviosios ir dispozityviosios konstitucinės teisės normos. Imperatyviosios teisės normos kategoriškos ir neleidžiama jų keisti dalyvių valia. Dispozityviosios – suteikia galimybę dalyviams patiems nusistatyti teises ir pareigas.

Pagal reguliuojamų santykių apimtį yra bendrosios ir specialiosios konstitucinės teisės normos. Bendrosios normos reguliuoja tam tikrus santykius ir skirtos visiems asmenims, esantiems šios normos galiojimo teritorijoje. Specialiosios yra skirtos tik tam tikros kategorijos asmenims ir arba reguliuoja tam tikros visuomeninių santykių rūšies dalį. Esant bendrosios ir specialiosios teisės normos konkurencijai, taikoma specialioji.

Pagal galiojimo teritoriją konstitucinės teisės normos skirstomos į bendras ir vietines. Bendrosios galioja visoje valstybės teritorijoje, o vietinės tik tam tikroje dalyje.

Pagal galiojimą laiko atžvilgiu skiriamos nuolatinės, laikinosios ir išimtinės konstitucinės teisės normos. Nuolatinės galioja iki to laiko, kol būna panaikintos, laikinosios – nustatytą laiką, o išimtinės – nepaprastosios padėties ar karo padėties sąlygomis.

Pagal teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdą konstitucinės teisės normos gali būti statutinės, precedentinės ir papročių.

2.4. Konstitucinės teisės institutai

Konstitucinės teisės institutas – tai visuma (grupė) teisės normų, reguliuojančių vienarūšius visuomeninius santykius ir sudarančių konstitucinės teisės šakos dalį.

Kartu konstitucinės teisės institutą sudarančios teisės normos turi tam tikrų specifinių požymių, kurie leidžia atsiriboti nuo kitų konstitucinės teisės normų. Pvz.: pilietybės institutas reguliuoja pilietybės santykius (pilietybės suteikimą, jos netekimą, vaikų pilietybę).

Konstitucinės teisės institutai skirstomi į paprastus ir sudėtinius. Paprastieji institutai neskirstomi į atskirus poinstitučius, pvz. pilietybės institutas. Sudėtiniai institutai susideda iš atskirų poinstitučių , pvz. vietos savivaldos ir vietinio valdymo konstitucinių pagrindų institutas.

3. KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIAI

3.1. Konstitucinio teisės šaltinio sąvoka

Terminas teisės šaltiniai turi keletą reikšmių:

1) teisės šaltiniais yra vadinami teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdai (teisės forma. Šiuo atžvilgiu sąvokos teisės šaltinis ir
sutampa;

2) teisės šaltiniais yra vadinami veiksniai, kurie lemia teisės atsiradimą, formuoja teisinę sąmonę. Jie dar vadinami materialiaisiais teisės šaltiniais. Tai įvairūs visuomenės interesai, idėjos, įsitikinimai, tikslai;

3) teisės šaltiniais yra vadinami teisės pažinimo šaltiniai – įvairūs rašytiniai šaltiniai, kuriuose yra duomenų apie tam tikro laikotarpio arba tam tikros visuomenės teisę.

Sąvoka teisės šaltinis apima teisės atsiradimą, jos galiojimą bei pažinimą.

Konstitucinėje teisėje sąvoka teisės šaltinis dažniausiai reiškia teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdą.

Pagal teisės normų išraiškos ir įtvirtinimo būdą (formą) skiriami trys konstitucinės teisės šaltiniai: konstitucinis paprotys, teismo precedentas ir norminis teisės aktas. Prie šaltinių dar galima priskirti ir tarptautines sutartis. Kai kuriose valstybėse prie konstitucinių teisės šaltinių yra priskiriami religiniai šaltiniai, pvz. Irane – šariatas.

3.2. Konstitucinių teisės šaltinių sistema

Konstitucinių teisės šaltinių sistema – tai nuosekli, logiškai užbaigta tarpusavyje susijusių konstitucinės teisės šaltinių visuma.

Pagal kilmę konstitucinės teisės šaltiniai skirstomi į pirminius (pvz. konstitucija) ir išvestinius ( pvz. poįstatyminiai teisės aktai, palyginti su įstatymais).

Konstitucinės teisės šaltiniai yra rašytiniai ir nerašytiniai (pvz. konstituciniai papročiai).

Konstitucinės teisės šaltiniai yra privalomi ir neprivalomi (pvz. teisės doktrina).

Konstitucinės teisės šaltiniai gali būti materialieji ir proceso. Materialieji teisės šaltiniai įtvirtina materialiosios konstitucinės teisės normas. Proceso šaltiniai – šių normų įgyvendinimo būdus ir formas.

Konstitucinės teisės šaltiniai taip pat gali būti klasifikuojami pagal reguliuojamų visuomeninių santykių grupes (pvz. rinkimų, pilietybės ir kt. teisės šaltiniai), pagal teisinę galią (pvz. konstitucija, įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai).

Pagal apimtį ir taikymo pobūdį konstitucinės teisės šaltiniai gali būti bendrojo galiojimo (galioja visoje valstybės teritorijoje ir privalomi visiems gyventojams), riboto (galioja tam tikroje valstybės dalyje arba skirti tam tikriems asmenims) ir išimtinio (ypatingo) (esant ypatingai situacijai arba karo atveju).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1819 žodžiai iš 3616 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.