Kalba – svarbiausia komunikacijos priemonė dokumentas
5 (100%) 1 vote

Kalba – svarbiausia komunikacijos priemonė dokumentas

1. KALBA – SVARBIAUSIA KOMUNIKACIJOS PRIEMONĖ

Kalbos funkcijos: komunikacinė, ekspresinė (kalbos gebėjimas padėti žmogui išreikšti jausmus), gnoseologinė (pažintinė – pasaulio pažinimas per kalbą), estetinė ir reprezentacinė.

„Kalba sukuriama visuomenės, tarnauja visuomenės poreikiams ir plėtojasi glaudžiai susijusi su visuomenės gyvenimo raida“ (J.Palionis „Kalbos mokslo pradmenys“ 1985)

Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas reikalauja, kad viešoji kalba būtų taisyklinga.

Kalbos kultūra – taisyklinga bendrinės kalbos vartosena kaip vienas iš asmens ir tam tikros visuomenės dalies kultūros požymių.

„Kalbos normos remiasi istoriškai susiformavusiais kalbos dėsniais ir tradicijomis, teikiamos žodynuose, gramatikose ir kalbos vadovėliuose, jas įtvirtina mokykla ir žiniasklaida.“ (LKE, 295 p.)

Kalbos norma:

• Kurioje nors visuomenėje tam tikru metu pripažįstama kalbos faktų ir jų vartojimo būdų sistema.

• Norma yra tai, kas pateko į norminamuosius žodynus ir gramatikas

Dabartinis lietuvių kalbos žodynas yra ne norminis!

Kalbos normų šaltiniai ir normintojai:

• Gramatikos ir žodynai

• Lietuvių kalbos komisija

• Lietuvių kalbos inspekcija

• Žurnalisto profesionalumas ir profesinė etika

Viena iš svarbiausių komunikacijos specialisto – žurnalisto profesionalumo sąlygų – nepriekaištinga, tobulai išmokta kalba.

2. LEKSIKOLOGIJOS, MORFOLOGIJOS IR ŽODŽIŲ DARYBOS OBJEKTAI. SANTYKIS SU KITAIS GRAMATIKOS SKYRIAIS

Leksikologija – kalbos šaka, tyrinėjanti kalbos žodyną (leksiką).

Specialioji leksikologija – nagrinėja vienos kurios nors kalbos leksiką.

Bendroji leksikologija – tiria įvairius kalbų žodyno reiškinius, sprendžia problemas, bendras visų kalbų leksikai.

Leksikologija tyrinėja leksiką kaip tam tikrą sistemą, tarp kurios elementų egzistuoja dialektiniai ryšiai.

Leksikos analizės:

• Sinchroninė – aiškinami sisteminiai žodžių santykiai tam tikru laikotarpiu.

• Diachroninė – įvairių laikotarpių leksinių sistemų gretinimas, atskirų žodžių ar žodžių grupių istorinės raidos tyrinėjimas.

Leksikologijos objektas – kurios nors kalbos žodžių visuma. Leksikologija tyrinėja pačius žodžius: rūpi atskleisti žodį kaip žmogaus bendravimo priemonę. Žodžius tyrinėja ir kitos kalbotyros šakos beidisciplinos: fonetika, morfologija, žodžių daryba ir kt.

Fonetika – tyrinėja garsinę žodžio sandarą.

Morfologija – mokslas apie žodžių formas, tų formų gramatines reikšmes.

Su leksikologija glaudžiai susijusios kelios kalbos mokslo šakos (kartais laikomos net leksikologijos dalimi):

• Onomastika – mokslas apie tikrinius žodžius

• Frazeologija – tyrinėja pastoviuosius žodžių junginius, kurie į kalbos žodyną įeina kaip savotiški leksiniai vienetai

Visi šie mokslai – leksikografijos pamatas (žodžių rinkimo, sisteminimo ir žodynų sudarymo teorija bei praktika).

Leksikologijos uždaviniai:

1) apibrėžti žodį, kaip svarbiausią kalbos vienetą, nusakyti svarbiausias ir šalutines žodžio f-cijas kalbėjimo procese;

2) tyrinėti žodžių reikšmes, išaiškinti žodžių reikšmių ir žodžiais pavadintų tikrovės reiškinių santykius (semasiologija);

3) onomasiologija tiria, kodėl vienas ar kitas dalykas, viena ar kita sąvoka pavadinta tuo žodžiu. Analizuoja patį įvardijimo procesą, arba nominaciją;

4) etimologija tyrinėja žodžių kilmę. Svarbu nusakyti, kokia buvo pradinė žodžio forma ir pirmykštė jo reikšmė (etimologiniai tyrinėjimai remiasi lyginamosios istorinės kalbotyros duomenimis);

5) charakterizuoti žodžius vartojimo ploto, vartojimo sferų požiūriu (ar sfera yra teritorijos, profesijos, ar kitų socialinių veiksnių apribota). Teikia duomenų sociolongvistikai;

6) tirti leksiką raidos požiūriu. Vieni žodžiai sensta ir nyskta, kiti įvairiais būdais ateina į kalbą. Leksiką paprastai sudaro du sluoksniai: aktyvioji (vartojama kasdieninėje kalboje) ir pasyvioji – tai ir tiria leksikologija;

7) analizuoja žodyno sudėtį stilistiniu požiūriu. Tiria, kokie žodžiai yra stilistiškai neutralūs, o kokie yra stilistiškai pažymėti (stilistiškai konotuoti).

Aktyvioji – pasyvioji leksika

Bendroji – visuomeniškai diferencijuota (tarmybės, žargonizmai, specialūs terminai)

Savoji – skolinta

Paprastieji žodžiai – dariniai

Archaizmai – nedogizmai

Neutralioji (nesukelia emocijų) – konotuota (ne tik pasakoma, bet ir išreiškiama savo požiūrį)

Sinonimai – antonimai

Leksikologija kaip kalbos mosklo šaka, tyrinėja žodžius reikšmės, kilmės, vartojimo sferų, raidos ir stilistiniu požiūriu.

Morfologija – žodžio formomis reiškiamų gramatinių reikšmių mokslas. Kalbos dalių mokslas, nagrinėjantis jas sudarančių žodžių gramatinę semantiką ir morfeminę sudėtį.

Žodis morfologija atsiranda 1823 m. jį pasiūlo Giotė

Morfologijos objektas:

• Morfeminė žodžio sandara (žodį sudarančių reikšminių dalių – morfemų apibrėžimas ir klasifikavimas)

• Žodžių darymas (darybos afiksų funkcijos, paprasto žodžio ir darinio santykis, darybos būdai)

• Žodžių kaitymas (kaitymo formų paradigmos ir jų žymimos gramatinės kategorijos)

Morfologija apima tik dalį gramatikos objekto. Kita šio objekto dalis priklauso sintaksei. Sintaksė tiria žodžio
tarpusavio ryšius, reikšminių santykių visumą.

Morfologinė žodžio forma gali turėti sintaksinę reikšmė (pvz., linksnius skiriame pagal galūnes. Galūnė – ir sudėtinė žodžio dalis (m. objektas), o galūnės funkcija – rodyti žodžių ryšius sakinyje (s. objektas).

Morfologiją žodis domina kaip gramatinės klasės reprezentantas.

Žodžių daryba – naujadarų darymas iš esamų žodžių kaičiant jų morfologinę struktūrą; morfeminis leksemų formavimas ir jį lemiantis kalbos posustemis, kurio pagrindinis vienetas – darybos tipas; žodyno gausinimo būdas, t.y., kai jau iš turimų gaunami nauji žodžiai (vyksta dviem būdais: 1) morfologiniu – kintant žodžio morfologinei struktūrai, kinta žodžio reikšmė ir funkcija; 2) sintaksiniu – kintant žodžio funkcijai, kinta jo reikšmė ir morfologinė struktūra. Ši daryba būdinga ir daiktavardžiui ir būdvardžiui, bet labiausiai prieveiksmiui ir nenominatyvinėms kalbos dalims)

Sinchroninė tiria vienu laiku kalboje esančius darybos santykius tarp žodžių ir tų santykių lemiamą darybos struktūrą.

Diachroninė tiria žodžių pirmykštį susidarymą ir vėlesnius jų sandaros kitimus, priemonių ir tipų formavimosi raidą.

Žodžių daryba paprastai yra istorinio pobūdžio, bet jos analizė gali būti ir sinchroninė.

Morfologinė žodžių daryba: žodžiai daromi su darybos afiksais, keičiant kamienų morfemų sudėtį.

Funkcinė (sintaksinė) žodžių daryba: tos pačios morfeminės sudėties žodis vartojamas skirtingų kalbos dalių reikšme, pvz.: žodis “stiklinė” yra būdvardis junginyje “stiklinė lazdelė”, o sakinyje “išgėriau stiklinę pieno” – daiktavardis. Daiktavardis ir būdvardis yra skirtingos kalbos dalys, todėl šiuo atveju jie yra du atskiri žodžiai, o ne vienas, turintis dvi reikšmes.

Žodžių darybos negalima priskirti nei grynai leksikologijos, nei grynosios morfologijos sričiai, nes žodžių darybos rezultatas – semantinis kitimas yra ir leksinis, ir gramatinis.

3. ŽODIS KAIP LEKSINĖ IR GRAMATINĖ KATEGORIJA. LEKSINĖ, GRAMATINĖ IR DARYBINĖ ŽODŽIO REIKŠMĖS.

Kas yra žodis?

Žodis – leksikos, žodžių darybos ar morfologijos objektas.

Dažnai vietoj žodžio vartojamas terminas leksema.

Kalba – žodžių visuma ir kiekvienas žodis egzistuoja kaip tos žodžių visumos elementas. Ženklai būna natūralūs ir dirbtiniai. Žodis – dirbtinis ženklas.

Nuo kitų ženklų skiriasi universalumu ir tuo, kad jis yra dvipusis (forma ir turinys).

Žodžio funkcijos:

1) Visi turi komunikacijos funkciją.

2) Vieni turi nominatyvinę funkciją, kiti jos neturi.

3) Nominatyvinės funkcijos neturintys žodžiai turi nurodomąją arba pavaduojamąją.

4) Emocinę – ekspresinę.

5) Tarnybinę (žodžių jungimo funkciją turi jungtukai, dalelytės).

PASTABA: įvardžiai (funkcionuoja nominatyvų lauke, tačiau nominatyviškumo neturi). Prasmė ryškėja tik iš konteksto (tada suprantame įvardžio reikšmę).

Nelengva atskleisti leksemos „žodis“ turinį. “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ nurodo penkias žodžio reikšmes:

1. Kalbos vienetas, garsinė sąvokos raiška;

2. Šneka, kalba, pašnekesys;

3. Kalba susirinkime;

4. Teisė viešai reikšti mintis;

5. Pažadas.

Žodyne žodis apibrėžtas kaip leksinės sistemos elementas, o gramatikoje

jis turėtų būti apibrėžtas kaip gramatinės sistemos elementas. Deja, gramatikos specialistams su šiuo uždaviniu susidoroti kur kas sunkiau negu leksikografams.

„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, sakytų, jog žodis yra garsinė sąvokos raiška. Tuomet žodžiais galėtume laikyti tik daiktavardžius, būdvardžius, skaitvardžius, veiksmažodžius, prieveiksmius, tačiau nemaža problemų kiltų dėl įvardžių ir jokiu būdu žodžiais negalėtume laikyti tarnybinių kalbos dalių, kurios reiškia ne sąvokas, o santykius tarp jų. Tuo tarpu tradicinė gramatika žodžiais laiko ne tik sąvokų pavadinimus, bet ir jų nuorodas (įvardžius), ir jungiamuosius žodžius, ir emocinius – ekspresinius kalbos elementus.

Vieni mokslininkai žodžiais vadina tik sąvokų vardus, o kiti stengiasi sukurti žodžio apibrėžimą, apimantį ir sąvokų, ir santykių pavadinimus.

Kartais mokslininkai žodį apibrėžia priešindami su morfema. Morfema yra neskaidomas reikšminis kalbos elementas, o žodis yra struktūra.

Sąvokų pavadinimai visada turi daugiau negu vieną morfemą. Jų struktūroje galima nurodyti leksinę morfemą (šaknį) ir gramatinę morfemą – (galūnę). Sąvokų pavadinimai visada turi aiškią ir leksinę (žodyninę), ir gramatinę reikšmę. Pavyzdžiui, žodis stalas: leksikai priklauso jo individualusis turinys „toks baldas“, o gramatikai – tai, kad žodis yra daiktavardis, vyriškoji giminė, vienaskaitos vardininkas.

Morfema yra reikšminis, bet nesavarankiškas kalbos vienetas. Todėl morfologinės analizės pagrindiniu vienetu laikytina ne morfema, o žodis, skaidomas į morfemas. O ką daryti su žodžiais, neskaidomais į morfemas? Juk tradicinė gramatika rodo, kad turime du žodžių tipus:

1) Žodis yra daugiau negu viena morfema;

2) Žodis – morfema.

Pirmasis tipas aiškus: žodis yra morfemų junginys. Problemą sudaro antrasis

tipas. Šiam žodžių tipui tinka visa tai, kas tinka morfemai. Vienintelis skirtumas, kad šie žodžiai – morfemos neįeina į kitų
sudėtį .Bet ar visada ? Tik jungtukas niekada neturi atitikmens žodžio sudėtyje, o prielinksniai ir dalelytės dažnai turi savuosius atitikmenis – prefiksus arba postfiksus.

T. Bulygina žodžiu siūlo laikyti tik skaidomą struktūrą, opozicinę neskaidomam kalbos elementui – morfemai. Jos nuomone, lietuvių kalbos žodžio minimumas yra dviejų skirtingų morfemų junginys.Viena iš jų turi būti referentinė morfema, kurios turinį sudaro leksinė žodžio reikšmė, o kita – reliacinė, t.y. gramatinė.

Keblumų sukelia prieveiksmis, turintis leksinę morfemą, bet neturintis galūnės. T. Bulygina mano, kad, žiūrint į prieveiksmį kaip į žodžių sistemos elementą, galūnės trūkumą galima laikyti reikšmingu ir užrašyti kaip nulinį žodžio struktūros elementą.

Tradicinei mūsų gramatikai reikia žodžio sąvokos, kuri apimtų visas kalbos dalis – skaidžiuosius ir neskaidžiuosius frazės elementus.

Reikia sakyti, kad žodis gali būti sudarytas ir iš kelių morfemų, ir iš vienos. Jeigu žodis sudarytas daugiau negu iš vienos morfemos, tai viena iš šių morfemų yra šaknis, o kitos afiksai. Jeigu žodis sudarytas iš dviejų morfemų, tai viena iš jų paprastai būna šaknis, o kita galūnė. Jeigu žodis sudarytas iš vienos morfemos, tai ta morfema yra unikali, nepriklausanti nei šaknų, nei afiksų klasei. Čia visas žodis turi vienokią ar kitokią reikšmę, kurioje yra ir individualu, ir bendra.

Reliatyvus atskirumas ir priešprieša individualu/bendra tarnybinių žodžių semantikoje leidžia tą patį kalbos elementą interpretuoti dvejopai: kartais kaip žodį, o kartais kaip morfemą.

Todėl ir matome, kad vienose kalbose prielinksniai labiau primena žodžius, o kitose – morfemas.

Kad žodis gali turėti tik gramatinę reikšmę arba gali būti vartojamas kaip morfema, puikiai matyti iš veiksmažodžio būti vartojimo. Vienais atvejais šis veiksmažodis vartojamas kaip žodyno elementas, t.y. turi ir leksinę, ir gramatinę reikšmę, o kitais kaip morfema (su nediferencijuota leksine ir gramatine reikšme). Greta žodžių, turinčių ir leksinę, ir gramatinę reikšmę, yra tokių, kurie turi tik gramatinę reikšmę. Be to, esti žodžių, kurie priklausomai nuo aplinkybių gali būti vartojami ir kaip leksemos, ir kaip gramatinių santykių rodikliai.

Jei žodį sudaro keli reikšminiai elementai, jį galima skaidyti ir nustatyti kiekvieno atskirai paimto sudedamojo elemento reikšmę bei funkcijas. Jei žodis neskaidomas, tai jo vaidmenį – reikšmę ir funkcijas – galima nustatyti ne žodžio, o frazės sudėtyje.

Žodis – mažiausias dvipus kalbos vienetas, turintis nekaitomą formą ar visą paradigmą kaitybos formų.Garsinis kalbos vienetas, turintis savo formą, kuria išreiškiamas tam tikras turinys. Žodis kaip leksinė kategorija tiriamas reikšmės požiūriu, kaip gramatinė kategorija – raiškos. Terminai: leksema – kai žodis tiriamas kaip raiškos vienetas, semema – kai tiriamas žodžio turinys.

Žodžio reikšmės turinys perteikiamas grafine ar fonetine forma. Žodis turi ir skiriančiąją nuo kitų, ir bendrąją kategorinę reikšmę, jungiančiąją į gramatinę klasę – kalbos dalį.

Leksinė žodžio reikšme – žodžio kaip ženklo vidinė pusė..Leksinė reikšmė būdinga atskiriems žodžiams, kai žodžiu yra perteikiama su jo leksiniu kamienu susijusi konceptualinė informacija. Ji negali egzistuoti be gramatinės, nes žodžiai kalboje reiškiasi kaip kalbos dalys. Leksinę reikšmę sudaro žodžio šaknis. Kiekvienai kalbos daliai būdinga tam tikra kategorinė gramatinė reikšmė. Gramatinė reikšmė pirmiausia siejasi su gramatiniais afiksais. Bendrą kategorinę reikšmę turinčios kalbos dalys pasižymi specifinėmis gramatinėmis reikšmėmis. Vieno žodžio forma gali turėti kelias gramatinės reikšmės.Gramatinė reikšmė išreiškiama specialiu gramatiniu rodikliu (paprastai galūnė). Gramatinė reikšmė – bendra žodžių, jų formų ir junginių reikšmė. Nuo leksinės skiriasi sąsaja su gramatiniais afiksais ir motyvuotu ryšiu su forma.

Darybos reikšmė. Darybinė reikšmė išryškėja iš žodžio struktūros (darybos pamato ir formanto bei jų santykio). Tai tik apytikrė žodžio sandaros rodoma semantinė schema, iš kurios dar negalima žinoti, kas iš tiesų žodžiu įprasta vadinti, kokia yra jo leksinė reikšmė.

4. ŽODŽIO DALYS

Morfeminė žodžio sudėtis

Žodžius sudaro šaknys ir afiksai:

1. ŠAKNIS – tai tokia žodžio sudedamoji dalis, prie kurios jungiami žodžių darybos ir kaitybos afiksai. Žodžio struktūroje šaknį galima pavadinti pagrindine morfema.

Šaknis dažnai vadinama leksine morfema – jos turinys leksinės žodžio reikšmės pamatas. Tačiau šaknis vis tiek nesudaro žodžio. Žodžiui būtinas gramatinis įforminimas – galūnė. Tik tada, kai prijungiami afiksai, paaiškėja ir pati konkretaus žodžio reikšmė. Šaknis dar apibrėžiama kaip bendroji giminiškų žodžių dalis.

2. AFIKSAI – tai žodžio dalys, kurios jungiasi prie šaknies ir keičia jos leksinę bei gramatinę (kategorinę) reikšmes. Afiksai įformina žodį kaip leksinį ir gramatinį vienetą. Padaromas naujas žodis su sava gramatine reikšme. Tokią funkciją atlieka žodžių darybos afiksai – priešdėliai ir priesagos.

Žodžių kaitybos afiksai yra galūnės. Kaitybos afiksai nuo
afiksų skiriasi tuo, kad pirmiausia žodį parodo kaip gramatinę formą, bet kartu įforminą jį kaip žodyno vienetą.

Pagal funkcijas žodyje visus afiksus klasifikuojame į žodžių darybos (priešdėlius ir priesagas) ir žodžių kaitybos, arba žodžių formų darybos, afiksus (galūnes ir gramatines priesagas).

Žodžių darybos afiksai visada priklauso kamienui, o kaitybos afiksai yra už kamieno ribų. Ypač aišku, kad už kamieno ribų yra galūnė. KAMIENAS apibrėžiamas kaip žodžio dalis, kuri lieka atmetus galūnę. Reikalingos dvi kamieno sąvokos:

1. Leksinis kamienas. Leksiniu kamienu vadinama žodžio dalis, kuri lieka atmetus visus kaitybos afiksus, pavyzdžiui, veiksmažodžio uogausi leksinis kamienas yra uogau- , o –s ir –i – kaitybos afiksai.

2. Morfologinis kamienas. Morfologiniu kamienu vadinama toji žodžio dalis, kuri lieka atmetus galūnę. Daugelio žodžių leksiniai ir morfologiniai kamienai sutampa. Tačiau dalies žodžių morfologiniai kamienai yra ilgesni už leksinius, pavyzdžiui, kabindavo leksinis kamienas – kabin-, o morfologinis – kabindav-.

Kamieno sąvoka labai svarbi kalbos istorijai ir kaitybai.

3. PRIEŠDĖLIAI yra afiksai, einantys prieš šaknį. Kilmės atžvilgiu šie afiksai yra dvejopi – vieni siejami su prielinksniais, o kiti su dalelytėmis. Afiksams, einantiems prieš šaknį, bendra viena ypatybė – visi jie funkcionuoja žodžių klasės viduje, t.y konkretindami šaknies reikšmę, nepakeičia klasifikacinės kategorinės žodžio reikšmės. Tačiau priešdėlio semantikoje yra individualu/bendra. Individualioji reikšmė įeina į konkrečią darinio reikšmę, o bendrosios reikšmės pagrindu kuriami poklasiai klasės viduje, pavyzdžiui, patvorys, pamiškė, poakis – atskiri žodžiai su savo konkrečia reikšme, bet bendra jiems tai, kad visi žymi vietą.

4. PRIESAGOS yra afiksai, einantys po šaknies. Funkcijų atžvilgiu priesagas galima skirti į dvi grupes:

1. žodžių darybos formantus (padaro naują žodį);

2. gramatinių formų darybos formantus (parodo priklausymą gramatinei kategorijai).

Su priesagomis ne tik padaromi nauji žodžiai, bet ir pažymimas jų priklausymas kalbos daliai. Pagal priesagą galima nusakyti, kokia yra kalbos dalis. Ji yra kategorinės žodžio reikšmės rodiklis, tad su ja galima daryti žodžius ir iš kitų kalbos dalių. Priesaga, jungdamasi prie šaknies, pakeičia ne tik leksinę, bet ir kategorinę kamieno reikšmę, t.y. priklausymą kalbos daliai.

Gramatinė priesagos, su kuriomis padaromos to paties žodžio formos (geras – geresnis) savo funkcijas visada realizuoja vienos kalbos dalies ribose. Jos artimos galūnėms. Nuo galūnės gramatinės priesagos skiriasi tuo, kad yra nekintančios.

5. GALŪNĖ apibrėžiama kaip kintamoji žodžio dalis, rodanti gramatines žodžio reikšmes ir jų sąlygojamą sintaksinių žodžių ryšį sakinyje. Dar vadinama tarptautiniu terminu fleksija (lot. flexio – lenkimas, lankstymas). Tiesiogine prasme galūnę turėtume vadinti žodžio galo elementais, kurių dauguma yra kintami ir atitinka fleksijos sąvoką. Tačiau kintamoji žodžio dalis nebūtinai turi būti žodžio gale. Lietuvių kalboje turime šaknies balsių kaitą, kuri savarankiško gramatinio vaidmens neatlieka, tačiau kitose kalbose yra aiškiausia vidinė fleksija, kuri turi tą patį gramatinės reikšmės krūvį, kaip ir lietuvių k. galūnė (plg. Anglų k. foot – feet).

Taigi apibrėžus galūnę kaip kintamąją žodžio dalį, iš karto reikia pridurti, kad ne kiekvienas žodis turi galūnę, net ir tuo atveju, kai jis pavadina sąvokas ir susideda iš daugiau negu vienos morfemos. Bendratis, neturėdama galūnės (kintamojo elemento), vartojama visomis sakinio dalimis ir tuo skiriasi nuo fleksiją turinčių asmenuojamųjų veiksm. formų. Prieveiksmis taip pat neturi fleksijos, todėl jis gali būti prišlietas prie visai skirtingo kaitymo (asmenuojamų ir linksniuojamų) žodžių. Negimininės būdv. formos gera, gražu nekaitomos, neturi fleksijos tiesiogine prasme ir todėl neturi sau būdingos specifinės vietos sakinyje: eina tarinio vardine dalimi, veiksniu, papildiniu.

Fleksija atlieka dvi funkcijas:

1. rodo žodžio santykį su kitais žodžiais;

2. įformina žodį kaip leksemą.

6. SANGĄŽOS AFIKSAS –SI. Sangrąžos afikso –si funkcijos primena priešdėlių funkcijas. Panašumai yra šie:

1. su sangrąžomis afiksu daromi tik veiksm iš veiksm.;

2. rodo ne žodžių santykius sakinyje, bet modifikuoja kamieno reikšmę.

Priešdėlis keičia veikslą, o sangrąžą – tranzityvumą. Ir priešdėlių, ir sangrąžos afiksas gali suteikti žodžiui individualią, kitiems atvejams neišplečiamą reikšmę, t.y. gali leksikalizuotis. Sangrąžos afiksas –si priklauso žodžių darybos afiksų grupei, rodo pavadinimų sferos gramatines reikšmes.

7. ĮVARDŽIUOTINĖS FORMOS niekada nekeičia kamieno leksinės reikšmės, niekada nesileksikalizuoja, bet ir nerodo konkrečių žodžių ryšių sakinyje. Todėl nedera nei prie žodžių darybos, nei prie jų kaitybos afiksų (galūnių). Jis yra formalioji ypatybės pabrėžimo priemonė.

5. ŽODŽIO DAUGIAREIKŠMIŠKUMAS. SINONIMAI. ANTONIMAI. HOMONIMAI. VERTALAI. SEMANTIZMAI

Žodžio daugiareikšmiškumas

Toks reiškinys, kai žodis gali turėti daugiau nei vieną reikšmę, vadinamas daugiareikšmiškumu, arba polisemija.

Vienareikšmių
žodžių kalboje yra palyginti nedaug. Natūralus kalbos funkcionavimas lemia tai, kad dauguma žodžių išreiškia ne vieną, o kelias sąvokas. Tokie žodžiai yra daugiareikšmiai.

Žodis daugiareikšmis yra kalboje apskritai, žodynuose, o kalbėjimo procese kiekvieną kartą realizuojama kuri nors viena to žodžio reikšmė (aktualioji reikšmė). Atskiros žodžio reikšmės realizavimo sąlygos, žodžio aplinka, kurioje jis vartojamas, vadinama kontekstu. Yra 2 konteksto rūšys: 1) makrokontekstas (apima didelę kalbėjimo akto atkarpą); 2) mikrokontekstas (neišeina iš sakinio ribų).

Visos daugiareikšmio žodžio reikšmės sudaro semantinę žodžio struktūrą. Kiekvieno žodžio semantinei struktūrai būdinga tam tikra reikšmių hierarchija: semantinis centras, arba pagrindinė reikšmė, ir platesnė ar siauresnė reikšmių periferija, arba šalutinės reikšmės.

Pagrindinė yra ta žodžio reikšmė, kuri mažiausiai priklauso nuo konteksto; todėl kalbotyroje ją įprasta laikyti laisvąja, arba nesusijusia, reikšme. Šalutinės reikšmės (dar vadinamos susijusiomis, arba sietinėmis) dažniausiai priklauso nuo žodžio pozicijos, t.y. gali būti suprastos tik tada, kai žodis jungiasi su tam tikrais, ne bet kokiais, žodžiais. Šalutinės reikšmės paprastai atsiranda tada, kai prireikia pavadinti naujus daiktus, dar neturinčius pavadinimo. Daugumos žodžių pagrindinės reikšmės dažniausiai esti pirminės istoriniu požiūriu, o šalutinės paprastai yra vėlesnis kalbos raidos produktas.

Semantinė motyvacija – vieno žodžio reikšmės ryšys su kita reikšme, kai viena iš jų paaiškina kitos atsiradimą. Motyvuojanti reikšmė dažniausiai yra pagrindinė žodžio reikšmė, nes ji nulemia šalutinių reikšmių atsiradimą. Semantinis ryšys tarp motyvuojančios ir motyvuotųjų reikšmių yra nevienodas (jis gali būti labai ryškus arba net gerokai apiblukęs). Pvz: akis – reiškia mezginio skylutę, korio skylutę, žiedo papuošalą, bet semantinis ryšys tarp akies kaip regėjimo organo ir akies kaip kortų vertės ženklo yra neaiškus.

Šalutinės reikšmės gali būti a) tiesioginės ir b) perkeltinės.

a) žodžiai, vartojami šalutinėmis tiesioginėmis reikšmėmis, tik pavadina tikrovės objektus, bet nereiškia to objekto vertinimo. Būtent šiuo emociniu neutralumu šios reikšmės panašios į pagrindines žodžių reikšmes.

b) atsiranda tada, kai norima emociniu požiūriu kokio nors dalyko pavadinimą pakeisti expresyviu žodžiu. Perkeltine reikšme pavartoti žodžiai visada atlieka dvejopą funkciją – nominatyvinę ir emocinę – expresyvinę. Perkeltinės reikšmės būna metaforinės ir metoniminės. Perk. reikšmės susiformuoja ne iš karto, jos yra ilgo proceso rezultatas. Tas pats dabartinės lietuvių kalbos žodis, be pagrindinės, gali turėti: 1) kelias šalutines tiesiogines ir vieną/kelias perkeltines reikšmes; 2) tik šalutinių tiesioginių; 3) tik perkeltinių reikšmių.

Kad būtų lengviau susigaudyti:

Reikšmės tipas Reikšmės ypatybės

ryšio su kitų žodžių reikšmėmis požiūriu emociniu

požiūriu istoriniu (motyvavimo) požiūriu

Pagrindinė Laisvoji Dažniausiai neutrali Dažniausiai pirminė (motyvuojanti)

Šalutinė Tiesioginė Susijusioji Neutrali Dažniausiai antrinė (motyvuota)

Perkeltinė Susijusioji Emocinga Antrinė

(motyvuota)

Homonimai

Homonimai – tai žodžiai, turintys tą pačią fonetinę išraišką ir visiškai skirtingas reikšmes. Arba kitaip: tai žodžiai, turintys vienoda garsinę struktūrą, bet skirtingą leksinę reikšmę.

Kai žodžio reikšmių ryšys visiškai nutrūksta, žodis suskyla į atskirus žodžius – homonimus.

Būna 2 rūšių:

a) tikrieji (ištisiniai)

– tai tokie žodžiai, kurių fonetinis sutapimas yra absoliutus, ištisinis.

b) daliniai (neištisiniai)

– tai tie žodžiai, kurių vieno žodžio visos formos sutampa su dalimi kito žodžio formų.

Homonimus reikia skirti nuo homofonų, homoformų ir homografų.

Homofonai – fonetiškai sutapę, bet skirtingos rašybos, kilmės ir reikšmės žodžiai bei žodžių formos. Pvz: ‘rūkti’-eiti dūmams ir ‘rūgti’- darytis rūgščiam.

Homoformos – atskiros, atsitiktinai sutampančios bendrinėje kalboje savo fonetine struktūra visiškai skirtingų žodžių formos. Pvz: ‘bado’ (daikt. kilm.) ir ‘bado’ (veixm.es.l.3a.).

Homografai – vienodai rašomi, bet skirtingai tariami žodžiai ir žodžių formos. Pvz: ‘aukštas’ (būdv.) ir ‘aukštas’ (daikt.)

Viena iš homonimų susidarymo priežasčių yra fonetinės kalbos sistemos kitimas. Antra, tai naujų žodžių darymas pagal nusistovėjusius lietuvių kalbos darybos dėsnius.

Nemažai homonimų atsiranda dėl žodžių skolinimo iš kitų kalbų.

Homonimai, atsiradę dėl žodžių darybos dėsnių veikimo, vadinami darybiniais. Dar yra fonetiniai, semantiniai homonimai. Ir skirstomi irgi į dar mažesnius porūšius, bet nematau tixlo juos čia vardyti. Ane, kolegos;)?

Sinonimai

Sinonimai – antonimų ir homonimų priešingybė.

Sinonimai – tai žodžiai, turintys vienodą arba artimą reikšmę, bet skirtingą garsinę struktūrą (fonetinę išraišką).

Kad žodžiai galėtų būti laikomi sinonimais, reikia keleto sąlygų:

1. žodžiai turi priklausyti tai pačiai kalbos daliai;

2. sinonimų reikšmės turi turėti sutampančių semantinių komponentų (tas
turinys)

Sinonimai, kaip ir homonimai, gali būti klasifikuojami įvairiai.

Pavyzdžiui, yra lexiniai, gramatiniai sinonimai. Pastarieji skirstomi į sintaxinius (tai tokie žodžių junginiai ar konstrukcijos, kurių dėmenys, išreikšti tų pačių žodžių formomis ar darybiškai susijusiais žodžiais, reiškia tuos pačius ar artimus sintaxinius santykius) ir morfologinius (tai to paties žodžio formos, turinčios artimą ar tapachia reikšmę).

Sinonimų atsiradimo šaltiniai:

1. žodžių daryba. Tokie sinonimai vadinami darybiniais;

2. tarmės;

3. kitų kalbų žodžiai.

Lietuvių kalbos sinonimai yra dviejų rūšių:

1. absoliutieji – tai tie, kurių reikšmės yra tapačios; kartais dar vadinami dubletais;

2. paprastieji – kurių viena ar kelios reikšmės yra ne absoliučiai tapačios, o tik artimos.

Semantiniai – tokie sinonimai, kurie skiriasi šalutinėmis signifikatinės reikšmės semomis.

Stilistiniai – kurie skiriasi emociniais-expresiniais arba stilistiniais-funkciniais atspalviais.

Pagal kilmę:

1. vienakilmiai – atsiradę vienos kalbos ribose, pvz: arklys-kuinas-žirgas;

2. įvairiakilmiai – atsiradę ne iš vienos kalbos, pvz: motoras-variklis.

Dar sinonimai klasifikuojami pagal tokį kriterijų: ar žodis sinonimiškas kitam žodžiui visada (sisteminiai), ar tik tam tikrame kontexte (kontextiniai).

Sinoniminis minimumas – du sinonimiški žodžiai, sudarantys sinonimų porą.

Beje, sinonimai yra didelis kalbos turtas. Patartina paminėti egzamino metu.

Antonimai

Antonimai yra priešingos reikšmės žodžiai. Protingesnis apibrėžimas: tai žodžiai, turintys skirtingą garsinę struktūrą ir priešingas lexines reikšmes. Priklauso tai pačiai kalbos daliai.

Paprasčiausia antonimų grupė – antonimų pora. Ne visi žodžiai gali turėti antonimų. Daugiausia antonimų turi būdvardžiai, prieveixmiai, veixmažodžiai, t.y. tie, kurie reiškia kokybę, požymį, būseną, veixmą. Mažiau antonimų porų sudaro dauguma konkrečios reikšmės daiktavardžių, skaitvardžiai, įvardžiai (išskyrus niekas-viskas), apskritai jų nesudaro tikriniai vardai (negi Petras turi antonimą?).

Antonimiškai gretinami tie žodžiai, kurie reiškia tikrovės dalykų lyginimą ar vertinimą.

Struktūriniu požiūriu skirstomi į 2 rūšis:

1. šakniniai (skiriasi savo fonetine struktūra);

2. darybiniai (turi bendrą šaknį, o jų priešingą reikšmę lemia darybos formantai. Šitų porą gali sudaryti ir du vienašakniai, iš kurių vienas yra sudarytas su afixu ne-)

Kalboje antonimais reiškiama priešprieša, antitezė. Mėgiami poetų, taippat tautosakoje, pvz: kai pinigai kalba, tiesa tyli.

Vertalai

Vertalai – tai tokie žodžiai arba jų junginiai, kurie neteiktini vartoti bendrinėje kalboje. Pvz: išsireikšti, apystova, imti domėn, nešti atsakomybę.

Vertalai – tai žodžiai, kurių daryba arba reikšmė atitinka ne lietuvių kalbos, o kitų kalbų modelius; kai žodžio reikšmei susigalvojame nesamą formą (išsireiškimas); neįmanomos konstrukcijos žodžiai.

Į bendrinę kalbą priimami tik tie vertalai, kurie neprieštarauja mūsų kalbos žodžių darybos dėsniams ir yra kalbai reikalnigi, nes neturime savo adekvačių pakaitalų. Pvz: aplinkybė, asmenybė, pojūtis, įkvėpimas.

Tačiau yra, žinoma, ir taisytinų vertalų, pvz: neužilgo, vienok.

Semantizmai

Atsiranda, kai prie esamų reikšmių pridedama papildoma nemotyvuota reikšmė, pvz: gaunasi.

Semantizmai – gausiausias ir aktualiausias dabartinės bendrinės lietuvių kalbos lexikos sluoxnis kalbos kultūros požiūriu. Mūsų visuomenė, deja, dar nėra pasiekusi to kalbos kultūros lygio, kad lengvai jaustų, kuri žodžio reikšmė būdinga mūsų kalbai, kuri ne. Tuo labiau, kad žodžių reikšmės nėra sustingusi kategoija, jos nuolat keičiasi, plėtojasi, tad leistinas ribas nustatyti nėra labai lengva.

Didelės klaidos daromos, kai a) reikšmė vartojama perkeliant (verčiant) ją iš kitų kalbų, pvz: mylėti morfologiją (turi būti mėgti), seka išvada (darome išvadą); b) reikšmė yra iškreipta, pvz: abuojas (abejingas) požiūris.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4621 žodžiai iš 9207 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.