Kalba – svarbiausia komunikacijos priemonė dokumentas
5 (100%) 1 vote

Kalba – svarbiausia komunikacijos priemonė dokumentas

1. KALBA – SVARBIAUSIA KOMUNIKACIJOS PRIEMONĖ

Kalbos funkcijos: komunikacinė, ekspresinė (kalbos gebėjimas padėti žmogui išreikšti jausmus), gnoseologinė (pažintinė – pasaulio pažinimas per kalbą), estetinė ir reprezentacinė.

„Kalba sukuriama visuomenės, tarnauja visuomenės poreikiams ir plėtojasi glaudžiai susijusi su visuomenės gyvenimo raida“ (J.Palionis „Kalbos mokslo pradmenys“ 1985)

Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas reikalauja, kad viešoji kalba būtų taisyklinga.

Kalbos kultūra – taisyklinga bendrinės kalbos vartosena kaip vienas iš asmens ir tam tikros visuomenės dalies kultūros požymių.

„Kalbos normos remiasi istoriškai susiformavusiais kalbos dėsniais ir tradicijomis, teikiamos žodynuose, gramatikose ir kalbos vadovėliuose, jas įtvirtina mokykla ir žiniasklaida.“ (LKE, 295 p.)

Kalbos norma:

• Kurioje nors visuomenėje tam tikru metu pripažįstama kalbos faktų ir jų vartojimo būdų sistema.

• Norma yra tai, kas pateko į norminamuosius žodynus ir gramatikas

Dabartinis lietuvių kalbos žodynas yra ne norminis!

Kalbos normų šaltiniai ir normintojai:

• Gramatikos ir žodynai

• Lietuvių kalbos komisija

• Lietuvių kalbos inspekcija

• Žurnalisto profesionalumas ir profesinė etika

Viena iš svarbiausių komunikacijos specialisto – žurnalisto profesionalumo sąlygų – nepriekaištinga, tobulai išmokta kalba.

2. LEKSIKOLOGIJOS, MORFOLOGIJOS IR ŽODŽIŲ DARYBOS OBJEKTAI. SANTYKIS SU KITAIS GRAMATIKOS SKYRIAIS

Leksikologija – kalbos šaka, tyrinėjanti kalbos žodyną (leksiką).

Specialioji leksikologija – nagrinėja vienos kurios nors kalbos leksiką.

Bendroji leksikologija – tiria įvairius kalbų žodyno reiškinius, sprendžia problemas, bendras visų kalbų leksikai.

Leksikologija tyrinėja leksiką kaip tam tikrą sistemą, tarp kurios elementų egzistuoja dialektiniai ryšiai.

Leksikos analizės:

• Sinchroninė – aiškinami sisteminiai žodžių santykiai tam tikru laikotarpiu.

• Diachroninė – įvairių laikotarpių leksinių sistemų gretinimas, atskirų žodžių ar žodžių grupių istorinės raidos tyrinėjimas.

Leksikologijos objektas – kurios nors kalbos žodžių visuma. Leksikologija tyrinėja pačius žodžius: rūpi atskleisti žodį kaip žmogaus bendravimo priemonę. Žodžius tyrinėja ir kitos kalbotyros šakos beidisciplinos: fonetika, morfologija, žodžių daryba ir kt.

Fonetika – tyrinėja garsinę žodžio sandarą.

Morfologija – mokslas apie žodžių formas, tų formų gramatines reikšmes.

Su leksikologija glaudžiai susijusios kelios kalbos mokslo šakos (kartais laikomos net leksikologijos dalimi):

• Onomastika – mokslas apie tikrinius žodžius

• Frazeologija – tyrinėja pastoviuosius žodžių junginius, kurie į kalbos žodyną įeina kaip savotiški leksiniai vienetai

Visi šie mokslai – leksikografijos pamatas (žodžių rinkimo, sisteminimo ir žodynų sudarymo teorija bei praktika).

Leksikologijos uždaviniai:

1) apibrėžti žodį, kaip svarbiausią kalbos vienetą, nusakyti svarbiausias ir šalutines žodžio f-cijas kalbėjimo procese;

2) tyrinėti žodžių reikšmes, išaiškinti žodžių reikšmių ir žodžiais pavadintų tikrovės reiškinių santykius (semasiologija);

3) onomasiologija tiria, kodėl vienas ar kitas dalykas, viena ar kita sąvoka pavadinta tuo žodžiu. Analizuoja patį įvardijimo procesą, arba nominaciją;

4) etimologija tyrinėja žodžių kilmę. Svarbu nusakyti, kokia buvo pradinė žodžio forma ir pirmykštė jo reikšmė (etimologiniai tyrinėjimai remiasi lyginamosios istorinės kalbotyros duomenimis);

5) charakterizuoti žodžius vartojimo ploto, vartojimo sferų požiūriu (ar sfera yra teritorijos, profesijos, ar kitų socialinių veiksnių apribota). Teikia duomenų sociolongvistikai;

6) tirti leksiką raidos požiūriu. Vieni žodžiai sensta ir nyskta, kiti įvairiais būdais ateina į kalbą. Leksiką paprastai sudaro du sluoksniai: aktyvioji (vartojama kasdieninėje kalboje) ir pasyvioji – tai ir tiria leksikologija;

7) analizuoja žodyno sudėtį stilistiniu požiūriu. Tiria, kokie žodžiai yra stilistiškai neutralūs, o kokie yra stilistiškai pažymėti (stilistiškai konotuoti).

Aktyvioji – pasyvioji leksika

Bendroji – visuomeniškai diferencijuota (tarmybės, žargonizmai, specialūs terminai)

Savoji – skolinta

Paprastieji žodžiai – dariniai

Archaizmai – nedogizmai

Neutralioji (nesukelia emocijų) – konotuota (ne tik pasakoma, bet ir išreiškiama savo požiūrį)

Sinonimai – antonimai

Leksikologija kaip kalbos mosklo šaka, tyrinėja žodžius reikšmės, kilmės, vartojimo sferų, raidos ir stilistiniu požiūriu.

Morfologija – žodžio formomis reiškiamų gramatinių reikšmių mokslas. Kalbos dalių mokslas, nagrinėjantis jas sudarančių žodžių gramatinę semantiką ir morfeminę sudėtį.

Žodis morfologija atsiranda 1823 m. jį pasiūlo Giotė

Morfologijos objektas:

• Morfeminė žodžio sandara (žodį sudarančių reikšminių dalių – morfemų apibrėžimas ir klasifikavimas)

• Žodžių darymas (darybos afiksų funkcijos, paprasto žodžio ir darinio santykis, darybos būdai)

• Žodžių kaitymas (kaitymo formų paradigmos ir jų žymimos gramatinės kategorijos)

Morfologija apima tik dalį gramatikos objekto. Kita šio objekto dalis priklauso sintaksei. Sintaksė tiria žodžio
tarpusavio ryšius, reikšminių santykių visumą.

Morfologinė žodžio forma gali turėti sintaksinę reikšmė (pvz., linksnius skiriame pagal galūnes. Galūnė – ir sudėtinė žodžio dalis (m. objektas), o galūnės funkcija – rodyti žodžių ryšius sakinyje (s. objektas).

Morfologiją žodis domina kaip gramatinės klasės reprezentantas.

Žodžių daryba – naujadarų darymas iš esamų žodžių kaičiant jų morfologinę struktūrą; morfeminis leksemų formavimas ir jį lemiantis kalbos posustemis, kurio pagrindinis vienetas – darybos tipas; žodyno gausinimo būdas, t.y., kai jau iš turimų gaunami nauji žodžiai (vyksta dviem būdais: 1) morfologiniu – kintant žodžio morfologinei struktūrai, kinta žodžio reikšmė ir funkcija; 2) sintaksiniu – kintant žodžio funkcijai, kinta jo reikšmė ir morfologinė struktūra. Ši daryba būdinga ir daiktavardžiui ir būdvardžiui, bet labiausiai prieveiksmiui ir nenominatyvinėms kalbos dalims)

Sinchroninė tiria vienu laiku kalboje esančius darybos santykius tarp žodžių ir tų santykių lemiamą darybos struktūrą.

Diachroninė tiria žodžių pirmykštį susidarymą ir vėlesnius jų sandaros kitimus, priemonių ir tipų formavimosi raidą.

Žodžių daryba paprastai yra istorinio pobūdžio, bet jos analizė gali būti ir sinchroninė.

Morfologinė žodžių daryba: žodžiai daromi su darybos afiksais, keičiant kamienų morfemų sudėtį.

Funkcinė (sintaksinė) žodžių daryba: tos pačios morfeminės sudėties žodis vartojamas skirtingų kalbos dalių reikšme, pvz.: žodis “stiklinė” yra būdvardis junginyje “stiklinė lazdelė”, o sakinyje “išgėriau stiklinę pieno” – daiktavardis. Daiktavardis ir būdvardis yra skirtingos kalbos dalys, todėl šiuo atveju jie yra du atskiri žodžiai, o ne vienas, turintis dvi reikšmes.

Žodžių darybos negalima priskirti nei grynai leksikologijos, nei grynosios morfologijos sričiai, nes žodžių darybos rezultatas – semantinis kitimas yra ir leksinis, ir gramatinis.

3. ŽODIS KAIP LEKSINĖ IR GRAMATINĖ KATEGORIJA. LEKSINĖ, GRAMATINĖ IR DARYBINĖ ŽODŽIO REIKŠMĖS.

Kas yra žodis?

Žodis – leksikos, žodžių darybos ar morfologijos objektas.

Dažnai vietoj žodžio vartojamas terminas leksema.

Kalba – žodžių visuma ir kiekvienas žodis egzistuoja kaip tos žodžių visumos elementas. Ženklai būna natūralūs ir dirbtiniai. Žodis – dirbtinis ženklas.

Nuo kitų ženklų skiriasi universalumu ir tuo, kad jis yra dvipusis (forma ir turinys).

Žodžio funkcijos:

1) Visi turi komunikacijos funkciją.

2) Vieni turi nominatyvinę funkciją, kiti jos neturi.

3) Nominatyvinės funkcijos neturintys žodžiai turi nurodomąją arba pavaduojamąją.

4) Emocinę – ekspresinę.

5) Tarnybinę (žodžių jungimo funkciją turi jungtukai, dalelytės).

PASTABA: įvardžiai (funkcionuoja nominatyvų lauke, tačiau nominatyviškumo neturi). Prasmė ryškėja tik iš konteksto (tada suprantame įvardžio reikšmę).

Nelengva atskleisti leksemos „žodis“ turinį. “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ nurodo penkias žodžio reikšmes:

1. Kalbos vienetas, garsinė sąvokos raiška;

2. Šneka, kalba, pašnekesys;

3. Kalba susirinkime;

4. Teisė viešai reikšti mintis;

5. Pažadas.

Žodyne žodis apibrėžtas kaip leksinės sistemos elementas, o gramatikoje

jis turėtų būti apibrėžtas kaip gramatinės sistemos elementas. Deja, gramatikos specialistams su šiuo uždaviniu susidoroti kur kas sunkiau negu leksikografams.

„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, sakytų, jog žodis yra garsinė sąvokos raiška. Tuomet žodžiais galėtume laikyti tik daiktavardžius, būdvardžius, skaitvardžius, veiksmažodžius, prieveiksmius, tačiau nemaža problemų kiltų dėl įvardžių ir jokiu būdu žodžiais negalėtume laikyti tarnybinių kalbos dalių, kurios reiškia ne sąvokas, o santykius tarp jų. Tuo tarpu tradicinė gramatika žodžiais laiko ne tik sąvokų pavadinimus, bet ir jų nuorodas (įvardžius), ir jungiamuosius žodžius, ir emocinius – ekspresinius kalbos elementus.

Vieni mokslininkai žodžiais vadina tik sąvokų vardus, o kiti stengiasi sukurti žodžio apibrėžimą, apimantį ir sąvokų, ir santykių pavadinimus.

Kartais mokslininkai žodį apibrėžia priešindami su morfema. Morfema yra neskaidomas reikšminis kalbos elementas, o žodis yra struktūra.

Sąvokų pavadinimai visada turi daugiau negu vieną morfemą. Jų struktūroje galima nurodyti leksinę morfemą (šaknį) ir gramatinę morfemą – (galūnę). Sąvokų pavadinimai visada turi aiškią ir leksinę (žodyninę), ir gramatinę reikšmę. Pavyzdžiui, žodis stalas: leksikai priklauso jo individualusis turinys „toks baldas“, o gramatikai – tai, kad žodis yra daiktavardis, vyriškoji giminė, vienaskaitos vardininkas.

Morfema yra reikšminis, bet nesavarankiškas kalbos vienetas. Todėl morfologinės analizės pagrindiniu vienetu laikytina ne morfema, o žodis, skaidomas į morfemas. O ką daryti su žodžiais, neskaidomais į morfemas? Juk tradicinė gramatika rodo, kad turime du žodžių tipus:

1) Žodis yra daugiau negu viena morfema;

2) Žodis – morfema.

Pirmasis tipas aiškus: žodis yra morfemų junginys. Problemą sudaro antrasis

tipas. Šiam žodžių tipui tinka visa tai, kas tinka morfemai. Vienintelis skirtumas, kad šie žodžiai – morfemos neįeina į kitų
sudėtį .Bet ar visada ? Tik jungtukas niekada neturi atitikmens žodžio sudėtyje, o prielinksniai ir dalelytės dažnai turi savuosius atitikmenis – prefiksus arba postfiksus.

T. Bulygina žodžiu siūlo laikyti tik skaidomą struktūrą, opozicinę neskaidomam kalbos elementui – morfemai. Jos nuomone, lietuvių kalbos žodžio minimumas yra dviejų skirtingų morfemų junginys.Viena iš jų turi būti referentinė morfema, kurios turinį sudaro leksinė žodžio reikšmė, o kita – reliacinė, t.y. gramatinė.

Keblumų sukelia prieveiksmis, turintis leksinę morfemą, bet neturintis galūnės. T. Bulygina mano, kad, žiūrint į prieveiksmį kaip į žodžių sistemos elementą, galūnės trūkumą galima laikyti reikšmingu ir užrašyti kaip nulinį žodžio struktūros elementą.

Tradicinei mūsų gramatikai reikia žodžio sąvokos, kuri apimtų visas kalbos dalis – skaidžiuosius ir neskaidžiuosius frazės elementus.

Reikia sakyti, kad žodis gali būti sudarytas ir iš kelių morfemų, ir iš vienos. Jeigu žodis sudarytas daugiau negu iš vienos morfemos, tai viena iš šių morfemų yra šaknis, o kitos afiksai. Jeigu žodis sudarytas iš dviejų morfemų, tai viena iš jų paprastai būna šaknis, o kita galūnė. Jeigu žodis sudarytas iš vienos morfemos, tai ta morfema yra unikali, nepriklausanti nei šaknų, nei afiksų klasei. Čia visas žodis turi vienokią ar kitokią reikšmę, kurioje yra ir individualu, ir bendra.

Reliatyvus atskirumas ir priešprieša individualu/bendra tarnybinių žodžių semantikoje leidžia tą patį kalbos elementą interpretuoti dvejopai: kartais kaip žodį, o kartais kaip morfemą.

Todėl ir matome, kad vienose kalbose prielinksniai labiau primena žodžius, o kitose – morfemas.

Kad žodis gali turėti tik gramatinę reikšmę arba gali būti vartojamas kaip morfema, puikiai matyti iš veiksmažodžio būti vartojimo. Vienais atvejais šis veiksmažodis vartojamas kaip žodyno elementas, t.y. turi ir leksinę, ir gramatinę reikšmę, o kitais kaip morfema (su nediferencijuota leksine ir gramatine reikšme). Greta žodžių, turinčių ir leksinę, ir gramatinę reikšmę, yra tokių, kurie turi tik gramatinę reikšmę. Be to, esti žodžių, kurie priklausomai nuo aplinkybių gali būti vartojami ir kaip leksemos, ir kaip gramatinių santykių rodikliai.

Jei žodį sudaro keli reikšminiai elementai, jį galima skaidyti ir nustatyti kiekvieno atskirai paimto sudedamojo elemento reikšmę bei funkcijas. Jei žodis neskaidomas, tai jo vaidmenį – reikšmę ir funkcijas – galima nustatyti ne žodžio, o frazės sudėtyje.

Žodis – mažiausias dvipus kalbos vienetas, turintis nekaitomą formą ar visą paradigmą kaitybos formų.Garsinis kalbos vienetas, turintis savo formą, kuria išreiškiamas tam tikras turinys. Žodis kaip leksinė kategorija tiriamas reikšmės požiūriu, kaip gramatinė kategorija – raiškos. Terminai: leksema – kai žodis tiriamas kaip raiškos vienetas, semema – kai tiriamas žodžio turinys.

Žodžio reikšmės turinys perteikiamas grafine ar fonetine forma. Žodis turi ir skiriančiąją nuo kitų, ir bendrąją kategorinę reikšmę, jungiančiąją į gramatinę klasę – kalbos dalį.

Leksinė žodžio reikšme – žodžio kaip ženklo vidinė pusė..Leksinė reikšmė būdinga atskiriems žodžiams, kai žodžiu yra perteikiama su jo leksiniu kamienu susijusi konceptualinė informacija. Ji negali egzistuoti be gramatinės, nes žodžiai kalboje reiškiasi kaip kalbos dalys. Leksinę reikšmę sudaro žodžio šaknis. Kiekvienai kalbos daliai būdinga tam tikra kategorinė gramatinė reikšmė. Gramatinė reikšmė pirmiausia siejasi su gramatiniais afiksais. Bendrą kategorinę reikšmę turinčios kalbos dalys pasižymi specifinėmis gramatinėmis reikšmėmis. Vieno žodžio forma gali turėti kelias gramatinės reikšmės.Gramatinė reikšmė išreiškiama specialiu gramatiniu rodikliu (paprastai galūnė). Gramatinė reikšmė – bendra žodžių, jų formų ir junginių reikšmė. Nuo leksinės skiriasi sąsaja su gramatiniais afiksais ir motyvuotu ryšiu su forma.

Darybos reikšmė. Darybinė reikšmė išryškėja iš žodžio struktūros (darybos pamato ir formanto bei jų santykio). Tai tik apytikrė žodžio sandaros rodoma semantinė schema, iš kurios dar negalima žinoti, kas iš tiesų žodžiu įprasta vadinti, kokia yra jo leksinė reikšmė.

4. ŽODŽIO DALYS

Morfeminė žodžio sudėtis

Žodžius sudaro šaknys ir afiksai:

1. ŠAKNIS – tai tokia žodžio sudedamoji dalis, prie kurios jungiami žodžių darybos ir kaitybos afiksai. Žodžio struktūroje šaknį galima pavadinti pagrindine morfema.

Šaknis dažnai vadinama leksine morfema – jos turinys leksinės žodžio reikšmės pamatas. Tačiau šaknis vis tiek nesudaro žodžio. Žodžiui būtinas gramatinis įforminimas – galūnė. Tik tada, kai prijungiami afiksai, paaiškėja ir pati konkretaus žodžio reikšmė. Šaknis dar apibrėžiama kaip bendroji giminiškų žodžių dalis.

2. AFIKSAI – tai žodžio dalys, kurios jungiasi prie šaknies ir keičia jos leksinę bei gramatinę (kategorinę) reikšmes. Afiksai įformina žodį kaip leksinį ir gramatinį vienetą. Padaromas naujas žodis su sava gramatine reikšme. Tokią funkciją atlieka žodžių darybos afiksai – priešdėliai ir priesagos.

Žodžių kaitybos afiksai yra galūnės. Kaitybos afiksai nuo
afiksų skiriasi tuo, kad pirmiausia žodį parodo kaip gramatinę formą, bet kartu įforminą jį kaip žodyno vienetą.

Pagal funkcijas žodyje visus afiksus klasifikuojame į žodžių darybos (priešdėlius ir priesagas) ir žodžių kaitybos, arba žodžių formų darybos, afiksus (galūnes ir gramatines priesagas).

Žodžių darybos afiksai visada priklauso kamienui, o kaitybos afiksai yra už kamieno ribų. Ypač aišku, kad už kamieno ribų yra galūnė. KAMIENAS apibrėžiamas kaip žodžio dalis, kuri lieka atmetus galūnę. Reikalingos dvi kamieno sąvokos:

1. Leksinis kamienas. Leksiniu kamienu vadinama žodžio dalis, kuri lieka atmetus visus kaitybos afiksus, pavyzdžiui, veiksmažodžio uogausi leksinis kamienas yra uogau- , o –s ir –i – kaitybos afiksai.

2. Morfologinis kamienas. Morfologiniu kamienu vadinama toji žodžio dalis, kuri lieka atmetus galūnę. Daugelio žodžių leksiniai ir morfologiniai kamienai sutampa. Tačiau dalies žodžių morfologiniai kamienai yra ilgesni už leksinius, pavyzdžiui, kabindavo leksinis kamienas – kabin-, o morfologinis – kabindav-.

Kamieno sąvoka labai svarbi kalbos istorijai ir kaitybai.

3. PRIEŠDĖLIAI yra afiksai, einantys prieš šaknį. Kilmės atžvilgiu šie afiksai yra dvejopi – vieni siejami su prielinksniais, o kiti su dalelytėmis. Afiksams, einantiems prieš šaknį, bendra viena ypatybė – visi jie funkcionuoja žodžių klasės viduje, t.y konkretindami šaknies reikšmę, nepakeičia klasifikacinės kategorinės žodžio reikšmės. Tačiau priešdėlio semantikoje yra individualu/bendra. Individualioji reikšmė įeina į konkrečią darinio reikšmę, o bendrosios reikšmės pagrindu kuriami poklasiai klasės viduje, pavyzdžiui, patvorys, pamiškė, poakis – atskiri žodžiai su savo konkrečia reikšme, bet bendra jiems tai, kad visi žymi vietą.

4. PRIESAGOS yra afiksai, einantys po šaknies. Funkcijų atžvilgiu priesagas galima skirti į dvi grupes:

1. žodžių darybos formantus (padaro naują žodį);

2. gramatinių formų darybos formantus (parodo priklausymą gramatinei kategorijai).

Su priesagomis ne tik padaromi nauji žodžiai, bet ir pažymimas jų priklausymas kalbos daliai. Pagal priesagą galima nusakyti, kokia yra kalbos dalis. Ji yra kategorinės žodžio reikšmės rodiklis, tad su ja galima daryti žodžius ir iš kitų kalbos dalių. Priesaga, jungdamasi prie šaknies, pakeičia ne tik leksinę, bet ir kategorinę kamieno reikšmę, t.y. priklausymą kalbos daliai.

Gramatinė priesagos, su kuriomis padaromos to paties žodžio formos (geras – geresnis) savo funkcijas visada realizuoja vienos kalbos dalies ribose. Jos artimos galūnėms. Nuo galūnės gramatinės priesagos skiriasi tuo, kad yra nekintančios.

5. GALŪNĖ apibrėžiama kaip kintamoji žodžio dalis, rodanti gramatines žodžio reikšmes ir jų sąlygojamą sintaksinių žodžių ryšį sakinyje. Dar vadinama tarptautiniu terminu fleksija (lot. flexio – lenkimas, lankstymas). Tiesiogine prasme galūnę turėtume vadinti žodžio galo elementais, kurių dauguma yra kintami ir atitinka fleksijos sąvoką. Tačiau kintamoji žodžio dalis nebūtinai turi būti žodžio gale. Lietuvių kalboje turime šaknies balsių kaitą, kuri savarankiško gramatinio vaidmens neatlieka, tačiau kitose kalbose yra aiškiausia vidinė fleksija, kuri turi tą patį gramatinės reikšmės krūvį, kaip ir lietuvių k. galūnė (plg. Anglų k. foot – feet).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2863 žodžiai iš 9207 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.