Dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimai priešmokyklinio amžiaus grupėje
5 (100%) 1 vote

Dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimai priešmokyklinio amžiaus grupėje

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

IKIMOKYKLINĖS PEDAGOGIKOS KATEDRA

DVIKALBIŲ VAIKŲ LIETUVIŲ KALBOS GEBĖJIMAI PRIEŠMOKYKLINIO AMŽIAUS GRUPĖJE

Bakalauro darbas

Darbo vadovė:

asist. A.Mazolevskienė

Vilnius

2005

Turinys

ĮVADAS 5

1. LITERATŪROS ŠALTINIŲ ANALIZĖ 6

1.1. Dvikalbystės samprata 6

1.2. Dvikalbystės tapsmas priešmokykliniame amžiuje 9

1.3. Dvikalbių vaikų lietuvių kalbos mokėjimo ypatumai 15

1.4. Kalbų interferencinis poveikis dvikalbiui vaikui 19

2. DVIKALBIŲ VAIKŲ LIETUVIŲ KALBOS GEBĖJIMŲ PRIEŠMOKYKLINĖJE GRUPĖJE KONSTATUOJAMASIS TYRIMAS 23

2.1. Tyrimo tikslas, hipotezė, uždaviniai, tyrimo metodai, procedūra 23

2.2. Tėvų anketinės apklausos tyrimo rezultatai ir analizė 25

2.3. Dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų priešmokyklinėje grupėje tyrimo rezultatai ir analizė 32

SANTRAUKA 50

SUMMARY 51

LITERATŪRA 52

PRIEDAI 54

DARBO TIKSLAS – išsiaiškinti dvikalbių vaikų lietuvių kalbos mokėjimo gebėjimus priešmokyklinėje grupėje.

HIPOTEZĖ: Priešmokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų lygmuo yra nepakankamas.

DARBO UŽDAVINIAI:

1. Išanalizuoti dvikalbystės sampratą pedagoginėje, psichologinėje, lingvistinėje ir sociolingvistinėje literatūroje.

2. Išsiaiškinti, kokioje kalbinėje ir socialinėje aplinkoje auga vaikai iš tautiškai mišrių šeimų.

3. Ištirti dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų lygį priešmokyklinėje grupėje.

TYRIMO METODAI:

Teoriniai: Literatūros šaltinių analizė.

Empiriniai: Tėvų anketinė apklausa.

Priešmokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų tyrimas.

Statistiniai: Duomenų suvedimas į diagramas. Gautų tyrimo rezultatų analizė bei pateiktų duomenų interpretacija.

TYRIMO OBJEKTAS: 5 – 7 metų dvikalbių vaikų kalba.

TYRIMO SUBJEKTAS: 22 dvikalbiai vaikai (5 – 7 metų), jų tėvai.

TYRIMO PROCEDŪRA:

1. Dvikalbių vaikų tėvams buvo pateiktos anketos, kuriose tikėtasi išsiaiškinti, kokioje kalbinėje, socialinėje aplinkoje auga vaikai iš tautiškai mišrių šeimų.

2. Apklausos metu su dvikalbiais vaikais tikėtasi išsiaiškinti jų lietuvių kalbos gebėjimus. Vaikams buvo pateikiami iš anksto numatyti klausimai ir uždaviniai.

DARBO STRUKTŪRA:

Darbą sudaro įvadas, literatūros šaltinių analizė, dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų konstatuojamasis tyrimas, išvados, literatūros šaltinių sąrašas, santrauka, priedai.

Bendra darbo apimtis – 60 puslapių, iš jų – 6 puslapiai priedų.

Darbe pateiktos 27 diagramos. Išanalizuota 35 literatūros šaltiniai.

ĮVADAS

Pastaruoju metu Lietuvoje, kaip ir daugelyje mažų tautų, vis aštriau iškyla dvikalbystės problema. Dabar gana dažnai pasitaiko, kad iki mokyklos vaikai išmoksta ne vieną, o dvi (rečiau – tris) kalbas.

Dvikalbystės problema nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pradžių, ir ji tikrai nėra vien tautinių mažumų ar mišrių šeimų, bet ir daugumos reikalas.

Šios problemos centre atsiduria mišrioje ar kitataučių šeimoje augantis vaikas, kuris turi prisitaikyti prie šalies, kurioje gyvena, normų ir taisyklių. Pastaruoju metu dauguma šių vaikų lanko darželį, kuriame kalbama valstybine kalba.

Mūsų vaikai ateina į pasaulį, kuriame vyrauja daugiakalbystė – ten, kur net šeimoje vartojama daugiau nei viena kalba.

Kitakalbė aplinka sparčiais tempais veržiasi į lietuviškų darželių grupes – jas lanko vaikai perpratę gerai savo gimtąją rusų arba lenkų kalbą, kasmet lietuviškų vaikų darželių duris kartu su lietuviukais praveria ir dvikalbiai vaikai. Tokių vaikų skaičius iš mišrių ir kitataučių šeimų yra gana didelis.

Dauguma tėvų supranta, kad jų vaikai gyvens kitomis sąlygomis negu jie, ir nepageidauja, kad šie ateity liktų visuomenės gyvenimo periferijoje. Jie nori, kad vaikai jau darželiuose mokytųsi valstybinės kalbos kaip pagrindinės bendravimo, mokymosi, būsimos profesijos kalbos.

Tėvai perkelia vaikus iš darželio, kur visi kalba vaikui gimtąja kalba (lenkų), į lietuvišką darželį (grupę), nes nori, kad jis įgytų pakankamai lietuvių kalbos įgūdžių ir galėtų lankyti mokyklą valstybine dėstomąja kalba. Tai ypač aktualu Šalčininkų rajonui, kur kitakalbiai sudaro žymią dalį gyventojų.

Susidarusi situacija gana sudėtinga: šeimoje vaikas kalba viena kalba, o vaikų darželyje ugdomas ir bendrauja kita. Tai tampa dvikalbystės bei ją lydinčių problemų priežastimi ir rodo, kad būtina atkreipti dėmesį į dvikalbystės bei kitakalbių vaikų ugdymo problemas.

Mano temos pasirinkymą lėmė noras išsiaiškinti mūsų darželio dvikalbių vaikų lietuvių kalbos mokėjimo gebėjimus priešmokyklinėje grupėje, bei nustatyti, kokioje kalbinėje aplinkoje jie auga.

1. LITERATŪROS ŠALTINIŲ ANALIZĖ

1.1. Dvikalbystės samprata

Pirmieji dvikalbystės ir daugiakalbystės psichologiniai tyrimai datuoti XX amžiaus pradžioje.

Bendriausia prasme dvikalbystė (dvikalbiškumas, bilingizmas) yra dviejų kalbų vartojimas, kalbėjimas dviem kalbom. Tarptautinių žodžių žodyne „bilingizmas“ (bi….+ lot, lingua- kalba), dvikalbystė, kalbų vartojimas skirtingomis bendravimo sąlygomis (31,
� terminą vartojame tais atvejais, kai norime pažymėti „atskirų asmenų mokėjimą bendrauti dviem, trim ir t.t kalbomis“. Pasaulinėje literatūroje gana populiarus yra ir jau tarptautiniu virtęs “bilingizmo“ terminas, kurį lietuvių kalboje geriausiai atitinka „dvikalbystė“.

„Dvikalbystės“ terminas lietuvių kalboje pradėtas vartoti šešto dešimtmečio pabaigoje. Daugiakalbystės reiškinį Lietuvoje įvairiuose žmogaus amžiaus tarpsniuose yra tyrinėjęs A. Jacikevičius. Pasak A. Jacikevičiaus, susidarius specifinėms sąlygoms, atsiranda poreikis įvardinti tikrovės objektus ir bendrauti ne vienos, o dviejų kalbų priemonėmis, ir taip formuojasi dvikalbystė (10, p.62).

Psichologinėje literatūroje yra daug dvikalbystės ar bilingizmo sąvokos aiškinimų. J. Vabalas – Gudaitis „dvikalbiškumu“ vadina dviejų kalbų mokymą vienu metu (28, p.43). Jis išskyria du mokymo etapus:

1) Natūralus mokymas, kai vaikas nuolat girdi dvi kalbas iš vyresniųjų, atkartoja jas ir nejučiomis pats išmoksta.

2) Dirbtinis mokymas, kai vaikas yra verčiamas mokytis dviejų kalbų namie, vaikų darželyje, mokykloje.

„Dvikalbystė“ – M. Hinto aiškinimu – individo gebėjimas vienodai arba beveik vienodai gerai kalbėti ir mąstyti dviem kalbomis. Tikras dvikalbis gali laisvai, net nuo pusės sakinio pereiti iš vienos kalbos į kitą (8, p.50).

Anot A. Jacikevičiaus, natūraliausia dvikalbystės laboratorija yra kiemai, kuriuose gyvena vaikai. Dvikalbystės formavimosi ikimokykliniame amžiuje akstinai tie patys, kaip ir vienos kalbos vystymęsi. Jei vaikui bendrauti su suaugusiais ir pažinti aplinką pakaktų vienos kalbos, tai daugiau kalbų jis neišmoktų. Susidarius specifinėms sąlygoms, atsiranda poreikiai įvardyti tikrovės objektus ir bendrauti ne vienos, o dviejų kalbų priemonėmis ir taip formuojasi dvikalbystė (10, p.41).

J. Daukštytė, išanalizavusi įvairių autorių požiūrį į dvikalbystę, teigia, kad „dvikalbystė laikytinas individo gebėjimas kalbinėje veikloje, atitinkančioje skirtingų kalbinių situacijų reikalavimus, bendravimo tikslu realizuoti skirtingais būdais ir priemonėmis suformuotas ir suformuluotas mintis“ (5, p.21).

A. Mazolevskienė „dvikalbystę“ apibūdina taip:

• individo gebėjimas, mokant dvi ar net kelias kalbas, “persijunginėti“ iš vienos kalbos į kitą;

• individo gebėjimas bendrauti skirtingose kalbinėse situacijose adekvačiai realizuoti skirtingais būdais ir priemonėmis suformuotas ir suformuluotas mintis;

• pažintis su abiejų kalbų kultūromis (20, p.77).

D. Bradaitytės teigimu, tėvai, pedagogai, gydytojai kartais keistai įsivaizduoja dvikalbystę ir dvikalbėje aplinkoje atsidūrusio vaiko auklėjimą. Dažnai jie vadovaujasi mitais, visai nenaudingais ir netinkančiais vaikui, be to, neatitinkančiais tikrovės.

1. Mitas. Dvikalbystės galima išvengti.

Vaikų dvikalbystę sąlygoja tam tikros socialinės priežastys, dėl kurių jie priversti gyventi ten, kur kalbama daugiau negu viena kalba. Priimti sprendimą vartoti tik vieną kurią kalbą, kai socialinė aplinka yra daugialypė kalbos atžvilgiu, yra neįmanoma ir neetiška.

2. Mitas. Dviejų ar daugiau kalbų girdėjimas – sutrikusios kalbėsenos priežastis.

Daugybė pasaulio vaikų nuo pat mažumės girdi keletą kalbų. Atvirkščiai – griežtas tėvų sprendimas kalbėti namie ta kalba, kuria vaikas namie bendrauja, šeimoje gali sukelti emocinių ir psichologinių sunkumų. Kalba labai glaudžiai susijusi su emocijomis, veikla, tapatybės paieškomis. Trejų metų mergaitė, kurios mama nesikreips į ją pažįstama kalba, pasijus apleista ir visiškai sutriks.

3. Mitas. Skirtingų kalbų žodžiai sakinyje – kalbų painiojimo ženklas.

Kalbų “maišymas“ priklauso nuo socialinės aplinkos. Tyrimai rodo, kad suaugusieji puikiai moka kalbą, be problemų sudaro sakinį iš kelių žodžių.

4. Mitas. Vaikai ima kalbėti be didelių pastangų, neveikiami aplinkos.

Vien tam, kad būtų įmanomas elementarus susikalbėjimas, vaikas kalbos turi mokytis trejus metus. Mokytojai yra pati aplinka: vaikas girdi kalbant ir gali kalbėti įvairiose situacijose su įvairiais žmonėmis. Kuo turtingesnis vaiko žodynas, tuo lengviau jis mokysis kalbos. Neišsemiamas žodžių šaltinis – knygos (4).

Dvikalbystės problemas nagrinėjantys autoriai klasifikuoja jos tipus ir rūšis. Skiriama ankstyvoji ir vėlesnioji, stichinė, mišrioji ir organizuotoji dvikalbystė:

Ankstyvoji dvikalbystė – Kai abi kalbas vaikas išmoksta kartu, vienu metu (dvikalbystė šeimoje). Tiek viena, tiek kita kalba jam yra gimtoji.

Vėlesnioji dvikalbystė – Kai antrosios kalbos išmokstama jau susiformavus pirmosios – gimtosios kalbos įgūdžiams. „Vienkalbiai vaikai apie trečiuosius gyvenimo metus, kai gimtoji jų kalba jau pakankamai sustiprėjusi, susidaro su kaimynystėje gyvenančiais, kita kalba kalbančiais vaikais ar pradeda lankyti darželį, kur užsiėminai vyksta ne šeimos kalba. Atsiradus poreikiui susižinoti su žaidimo draugais, darželio darbuotojais ir vaikais, pamažu prie pirmos kalbos prisijungia antroji ir taip formuojasi vėlesnioji dvikalbystė“ (10, p.69).

Stichinė dvikalbystė – Kai vaikas nuolat girdi dvi kalbas, kai abu tėvai kalba su vaiku tai viena, tai kita kalba.

Organizuotoji dvikalbystė – Dvikalbystės formavimas ankstyvame amžiuje metodu
„vienas asmuo – viena kalba“, kai šeimoje vienas iš tėvų su vaiku kalba viena kalba, o kitas – kita, paprastai savo gimtąja kalba.

Mišrioji dvikalbystė – „Pasireiškia tada, kai šeimoje, bendraujant su vaiku, laikomasi (…) kalbų izoliavimo principo („vienas asmuo – viena kalba“), tačiau už šeimos ribų šio principo nesilaikoma. Tiek su suaugusiais, tiek su bendraamžiais vaikas bendrauja ir viena, ir kita kalba, o formuojantis vėlesniajai dvikalbystei, mišrusis kalbų mokymosi būdas pasireiškia tada, kai vaikas antrosios kalbos mokosi organizuotoje mokykloje ir tuo pat metu, atsiradus būtinumui, šia kalba ima bendrauti už mokyklos sienų (5, p.31).

Baker ir Jones manymu, vienas iš būdų parodyti savo dvikalbystės stebėjimus yra kalbų kaitaliojimas pokalbio metu, dažniausiai kitų dvikalbių kompanijoje. Perėjimas prie kitos kalbos – akivaizdus ženklas, kad žmogus yra dvikalbis, nes labai mažai dvikalbių savo abiejų kalbų visiškai nemaišo. Pavyzdžiui: „ Sometimes I“ ll start in English y termino enespanol“ ( Kartais aš pradedu sakinį angliškai ir baigiu ispaniškai) (22, p.18).

Anot C. Baker, nusprendžiant auginti vaikus kaip dvikalbius yra labai atsakingas sprendimas. Dvikalbiškumas įtakos visą vaiko ir tėvų gyvenimą. Dvikalbiams arba daugakalbiams vaikams dviejų ir daugiau kalbų mokymas gali įtakoti santykius su aplinkiniais, paties vaiko asmenybę, mokymąsi, mąstymą ir kt. Autorius išryškina labai daug dvikalbystės teigiamų ir keletą neigiamų aspektų.

Dvikalbis vaikas turi galimybę bendrauti su kitų tautų žmonėmis. Keliaujant po kaimynines šalis arba tolimas šalis dvikalbiukas gali lengviau bendrauti su tų šalių žmonėmis. Pasak tyrėjo, dvikalbis vaikas arba žmogus gyvena dviejuose patyrimo pasauliuose. Dvikalbiškumas suteikia galimybę patirti dvi arba daugiau kultūras. Su kiekviena kalba eina savitas elgesys, folkloras, pasakos, istorijos, gimdymo, santuokos, mirties ritualai, skirtingos religijos, verkimas ir meilė, valgymas ir priežiūra. Mokant dvi kalbas eina dvigubas kultūros pažinimas (2).

1.2. Dvikalbystės tapsmas priešmokykliniame amžiuje

Mūsų šalyje dvikalbystė ikimokykliniame amžiuje gana paplitusi. Ir nieko keista, jei vaikas šeimoje, o vėliau ir darželyje, iš pradžių mokosi pirmąją, o vėliau ir antrąją kalbą arba net kelias kalbas vienu metu, ypač jeigu yra patenkinti jo elementarūs poreikiai ir vaikas jaučiasi puikiai. Vaikai atsirenka ir išmoksta tas kalbas, kurių jiems reikia. Dvikalbystė neturėtų padaryti žalos vaikams, kurių kalbos raida normali. Tokių vaikų ne tik gimtosios, bet ir antrosios kalbos žodynas gausus. Jie geba taisyklingai bendrauti abiejomis kalbomis, yra komunikabilūs, drąsūs su aplinkiniais, noriai mokosi naujų žodžių, klausinėja, ką jie reiškia. Čia pat juos vartoja, sparčiai perima svetimos kalbos sistemos savybes ir nepainioja jų su gimtosios kalbos ypatumais (11, p.13). Vaikams nekyla didelių sunkumų išmokti naują kalbą, bet daug sunkiau yra tada, kai jie netenka tos kalbos, kurią vartoja bendraudami su artimaisiais. Vaikai, kurie auga girdėdami daugiau negu vieną kalbą, išmoksta vienodai gerai abi kalbas, lengvai gali „šokinėti“ nuo vienos kalbos prie kitos.

Ankstyvojoje vaikystėje antros kalbos mokymasis vyksta lengvai, lyg tarp kitko ir žymiai efektyviau nei vėliau mokykloje. Apie dvykalbius sakoma, kad jie pasižymi didesne iškalba, yra lankstesni, vienodai gerai adaptojasi tiek vienoje, tiek kitoje kultūroje (23).

Anot S. J. Shin nors dvikalbystė turi daug akivaizdžių privalumų, vaikus auklėti dviem kalbomis yra nelengvas iššūkis, ypač jei viena iš kalbų – gyventojų mažuma. Mokslininkė, kad padėtų savo vaikams išmokti mažumos kalbos, daugumos kalba kalbančioje aplinkoje namie su savo vaikais kalba savo gimtąja kalba. Ji mano, kad jos vaikai anglų kalbos išmoks savaime, bet korėjiečių kalbos reikia mokyti šeimoje (22, p.18).

R. Skripkienės manymu, visuomenės požiūris į dvikalbystę šiek tiek dviprasmis: pripažįstant kalbų mokėjimo vertę, bijomasi kalbų interferencijos ar net asimiliavimosi. Tačiau šie dalykai nebūdingi tikrajai dvikalbystei. Kalbos „susimaišo“ tada, kai nė vienos iš jų gerai nemokama, o asimiliacijos pavojus kyla, kai vieną kalbą siekiama pakeisti kita, kai viena kalba „nusilpsta“, praranda visas jos vartojimo sferas. Dvikalbis ugdymas – garantija, jog taip neatsitiks (23).

Dauguma vaikų jau ikimokykliniame amžiuje gali laisvai išmokti dvi kalbas, bet pasiekti aukštą kalbos mokėjimo lygį, integruotis į dvi kultūras – užtrunka daug ilgiau. Todėl labai svarbu, kad kuo didesni panašumai būtų tarp kalbų (žodžių reikšmių vartojimas, tarimas, gramatika, kalbos etiketas) ir kuo didesnį postūmį vaikas gaus iš tų dviejų kalbų reprezentantų, tuo greičiau jis išmoks tas kalbas.

Vaikui lietuvių kalbos mokymasis, ugdymasis lietuvių kalba, jeigu jis vyksta be prievartos, gali ir turėtų tapti arba maloniu žaidimu, arba priemone, būdu sužinoti, pažinti ką nors nauja, arba bendravimo su įdomiais jam žmonėmis priemone. Mat daugeliu atvejų vaikas nerefleksuoja, neapmąsto, kad kažkas vartoja kitą, nei kalbama jo šeimoje, kalbą; dažniausiai jis tai priima kaip faktą, kaip priima ir visus kitus pokyčius: gyvenamosios vietos, kaimynų, metų laikus ir pan.

Ne
žmonės vienodai gabūs kalboms ir sunku iš anksto numatyti, kiek, per kokį laiką vienas ar kitas asmuo gali išmokti naują kalbą. Tačiau psichologiniais tyrimais patvirtinta, kad tik 5-8 metų vaikai turi gebėjimų išmokti antrosios kalbos tais pačiais būdais, naudodamiesi tais pačiais galvos smegenų centrais, jų aktyvinimu, kaip ir mokydamiesi gimtosios kalbos. Toks tam tikro amžiaus vaikų gebėjimas mokytis ir išmokti kalbų turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų: gerai yra tai, kad vienodas kalbų mokymosi tipas leidžia greičiau ir natūraliau išmokti kalbų, tačiau jeigu kalbų vartojimo sferos yra neatskiriamos, tai vaikai kalbėdami paimioja vienos ir kitos kalbos žodžius, kartoja sakinyje žodžius abiem kalbomis ir pan. Vadinasi, labai svarbu yra atskirti kalbų vartojimo sferas, pavyzdžiui, šeimoje – gimtoji kalba, priešmokyklinėje grupėje – lietuvių kalba; taip pat labai svarbu tinkamai organizuoti kalbos ugdymo(si) procesą, remiantis visomis priešmokyklinio ugdymo galimybėmis, pažinti vaiko kalbinius gebėjimus, ar vaikas yra iš dvikalbės šeimos, ar dvikalbystė – jam naujas, netikėtas dalykas, ar įprastas, kasdienis reiškinys. Dvikalbystė – tai gebėjimas laisvai, natūraliai bendrauti dviem kalbomis. Tačiau dažnai pakankamai išlavėjusi yra tik viena kuri kalba (21, p.226).

Penktaisiais – šeštaisiais gyvenimo metais, susiformavus tam tikram gimtosios kalbos lygmeniui, kai vaikas pajunta savo kalbos grožį, žodyno turtingumą, žodžių reikšmių įvairovę, kai perima vis sudetingesnius kalbos vartojimo būdus, kai išlavėja jo gimtosios kalbos jausmas, jis pajėgus mokytis antrosios kalbos.

Remiantis šiuo principu galima teigti, kad mažasis ankstyvoje vaikystėje tam tikrą patirtį įgyja kalbėdamas gimtąja kalba ir ši patirtis yra pagrindas ugdant kalbėjimo kitomis kalbomis įgūdžius. Jei vaikas gerai neišmoksta savo gimtosios kalbos, tai šis trūkumas kliudo išmokti jam antrą kalbą.

Danų mokslininkės M. Isager teigimu, dvikalbiai vaikai anksčiai negu „vienkalbiukai“ įgauna kalbinį samoningumą.

Dauguma mokslininkų, pedagogų, tėvų antros kalbos išmokimą traktuoja kaip intelektualinį pasiekimą, palankią galimybę ekonominiam augimui, vystymuisi, kaip priemonę akademinei sėkmei pasiekti. Dvikalbystė turėtų būti traktuojama kaip teigiama savybė ir auklėjimo pasiekimas. Daugiau nei vienos kalbos mokėjimas praturtina vaiko pažinimą, todėl programos, skirtos ankstyvam vaikų ugdymui, turėtų skatinti vaikų gimtosios kalbos tobulinimą ir inicijuoti antros kalbos mokymąsi.

Sutinku su A. Mazolevskienės nuomone, kad „ikimokyklinio ugdymo pedagogai turėtų pasiremti danų, taip pat ir švedų darželių praktine patirtimi – siekti, kad šie vaikai būtų „aktyviais dvikalbiais“. Kalbėtų savo mamos kalba ir mokėtų valstybinę kalbą. Pastaroji yra privaloma jau iki mokyklos (18, p.22).

Pripažindami harmoningos dvikalbystės ugdymą ikimokykliniame amžiuje, neturėtume užmiršti aplinkybių, kurios yra nepalankios dvikalbystei. Vaikas gali tapti “puskalbiu“ arba net „kalbos invalidu“, kai šeimoje nesudaromos sąlygos kalbos mokymuisi (neskiriama dėmesio bendravimui su vaiku, nekuriama dvasingumo atmosfera, neformuojamas teigiamas požiūris į kelias kalbas, vyrauja nenatūrali ir ribota šeimos narių žodinė sąveika ir pan.). Norėdami padėti vaikui išvengti kalbų raizgalynės (puskalbystės), kiekvienas iš tėvų nuosekliai ir nuolat turi bendrauti su vaiku tik savo gimtąja kalba (taikomas principas – „vienas asmuo – viena kalba“). Pavizdžiui, daugelis žmonių kūdikį kalbina savo gimtąja kalba. Tai neturi nieko bendra su informaciniu tarpininkavimu, tiesiog kalbama apie jausmus. Ilgainiui vaikas suvokia, kad motinos kalba ir tėvo kalba skiriasi ir geba atsakyti ta kalba, kuria buvo užkalbintas (35). Dar ir dabar daugeliui tėvų dvikalbystė nėra prestižo reikalas, o tik antros kalbos mokymasis „iš reikalo“. Prie netinkamų aplinkybių priskiriama šeimoje dominuojanti interferuojanti kalbinė aplinka. Šias nepalankias šeimos aplinkybes galėtų įveikti darželio pedagogai, tačiau auklėtojai ne visada pakankamai tikslingai plėtoja vaikų gebėjimą kalbėti. Priežastys gali būti įvairios: nepakankamas pedagogo ir vaiko kalbinis kontaktas, vaiko nepriskyrimas konkrečiam kalbos mokėjimo lygiui, manymas, kad vaikas išmoks kalbą savaime ir kt.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2976 žodžiai iš 9187 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.