Jonas Biliūnas – naujos kartos rašytojas realistas. Iš kitų realizmo epochos lietuvių rašytoju jis skiriasi tuo, kad dėmesį kreipia ne į išorę, o į vidinių žmogaus gyvenimą. Jo kūriniuose dominuoja emocingumas, o ne vaizdingumas. Įvykis vaidina antraeilį vaidmenį.
Tai itin ryški 20 amžiaus pradžios lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra.
Mirė vos 28 metų, tačiau jo veikla skirtinga ir įvairi. Didžiausi nuopelnai grožinei literatūrai. Pripažintas prozos klasikas. Iš jo kūrinių nuo pradinių klasių mokosi kelinta skaitytojų karta.
J. Biliūno apsakymai daro stiprų įspūdį skirtingų amžių skaitytojams idėjų tankumu, žmoniškumu, glausta išraiska, skleisdami didelio meno šviesą.Gimė Niūronių kaime, netoli Anykščių, valstiečių šeimoje. Tėvai nutarė jauniausiąjį sūnų leisti į mokslus, tikėjosi jį būsiant kunigu. 1891 m. J.Biliūnas pradėjo mokytis Liepojos gimnazijoje. 1893 m. mirus tėvams, jis atsisakė stoti į dvasinę seminariją ir neteko giminių paramos. Duoną jis turėjo pelnytis pats: vertėsi pamokomis. Nuo 6 klasės pasinėrė į visuomeninę veiklą. 1899 m. gimnaziją baigė. 1900 m. J.Biliūnas įstojo į Dorpato (dab. Tartu) universitetą studijuot i medicinos. Ten susisiejo su pažangia inteligentija, kuri siekė išsilaisvinimo iš carizmo. . Gyveno labai sunkiai, uždarbiaudamas pamokomis ir retkarčiais gaudamas pašalpą iš „Žiburėlio draugijos“. Ten apsiima parašyti apie Žemaitę, jos kūrybą. Ir rašo savo kūrinius “Betėvis”, “Klebonas”, “Per sapną”. 1901 m. išspausdino pirmąjį prozos vaizdelį „Betėvis“. Tais pat metais buvo pašalintas iš universiteto už dalyvavimą studentų demonstracijose. Sugrįžęs į Lietuvą, J.Biliūnas gyveno Šiauliuose, Panevėžyje. Versdamasis pamokomis, jis įsijungė į organizacinį socialdemokratų partijos darbą, bendradarbiavo laikraštyje „Darbininkų balsas“, platino nelegalią patriotinę ir socialistinę literatūrą, aktyviai reiškėsi kaip publicistas. Įsitraukęs į visuomeninę veiklą, susipažino su kitais rašytojais: Žemaite, G.Petkevičaite-Bite, P.Višinskiu. Po 3 metų įstoja į Leipcigo universitetą (Vokietijoje) studijuoti komercija, po 1 metu pradėjo studijuoti literatūrą. Gyvendamas pusbadžiu, suserga džiova. Dėl pablogėjusios sveikatos 1904 m. rudenį persikėlė į Šveicariją. Ciuricho universitete studijavo literatūrą, filosofiją, estetiką. Ligai progresuojant, studijas teko nutraukti. 1905 m. pirmoje pusėje karštligiškai dirbo – sukūrė apsakymus „Žvaigždė“, „Nemunu“, „Vagis“, „Laimės žiburys“, „Kliudžiau“, parašė poleminį kritikos straipsnį „Mūsų gyvenimo dilgėlės ir usnys“, kuriame gynė lietuvių prozą nuo natūralizmo apraiškų, kritikavo vulgarų meno ir tikrovės santykių supratimą, akcentavo rašytojo asmenybės, intelekto ir jautrios širdies vaidmenį kūrybos procese. Sveikata vis labiau blogėjo. 1905 m. rudenį rašytojas išvyko gydytis į Zakopanę. Gulėdamas ligos patale, daug skaitė, planavo leisti literatūrinį almanachą-kalendorių, pateikti studiją apie Žemaitės prozą, parašė brandžiausius kūrinius „Joniukas“, „Lazda“, „Brisiaus galas“, „Liūdna pasaka”, išleido du nedidelius apsakymų rinkinius.
Mirė nuo džiovos 1907m. gruodžio 8d. Zakopanėje; 1953m. palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liūdiškių piliakalnyje netoli Anykščių.
Jo kūrybai būdinga gradacija (laipsniškas perėjimas nuo vieno dalyko iki kito). Biliūno vaizduojamas gyvenimas skausmingas, tragiškas, bet vis dėlto neatrodo niūrus, nes šalia tamsaus vaizdo autorius stato šviesų. Plačiai naudojasi kontrastu, kad ir niūriausiame paveiksle randa progos užsiminti apie teigiamus, kad ir nežymius gyvenimo pradus. Tamsa neužgožia to skaidraus, nors is alegiško gyvenimo. Šalia žiaurumo – jautrumas, šalia žmogaus nereikalingumo, vienišumo – troškimas būti reikalingam (“Brisiaus galas”). Kontrastų menas – tai Jono Biliūno išradimas.