“Geras darmos kūrinys dažnai panašus į sprogimą, kurio deglą atsineša kas nors iš hamletų, norų, čackių ar šarūnų giminės. Darmoje gali ir nebūti maištingo personažo, gali niekas nežvanginti kalavijais, bet visada vienaip ar kitaip juntama herojiškai arba kritiškai mąstanti asmenybė, jos mintys, jos temperamentas, jos santykis su tikrove. Vien vaizduoti, vien “įsijausti” į aprašomus įvykius ir žmones čia neužtenka. Užtaisas turi slypėti paties autoriaus kūrybiniame nusiteikime. Jame yra konflikto pradžia, jame yra problemos gemalas.
Mūsų naujoji dramaturgija kaip tik ir įdomi tuo, kad turi savyje daug nerimo ir etinio kategoriško, rodo tvirtą charakterį. Ji nešliaužia buities paviršiumi, nežaidžia gyvenimo ir nevaidina teatro, o siekia moralinės atsakomybės už savo laiką, bando herojinį mūsų visuomenės nusiteikimą sieti su kritiško mąstymo galia”(Jonas Lankutis “lietuvių tarybinė dramaturgija”).
Tokią kryptį nubrėžė labai intensyvios, nepalenkiamą savo etinį statusą skelbenčios meninės individualybės – J. Grušas ir Just. Marcinkevičius. Visada konfliktiškas, autentiškai spygliuotas ir švelniai jausmingas išlieka K. Saja. Ryškius pėdsakus paliko lyriškai trapus, vidinio skausmo ir stiprybės kupinas R. Samulevičiaus dramatizmas. To paties galima ieškoti ir Juozo Glinskio darmose, kuris gyvai sudomino žiūrovus “Garsos namais” ir “Kingu”. Juozo Glinskio pjesės ypač patraukia dėmesį tuo, kad jose siekiama originaliai išryškinti kritiškai mąstančios asmenybės pasaulėjautą, kurti žiaurumo atmosferą, o kartu ir formuoti atitinkamą dramos opetiką.
Juozą Glinskį galima laikyti artimu J. Grušo pasekėju. Šis jaunesnės kartos dramaturgas labiau negu kas kitas mėgsta vaizduoti itin šiurpius žemų instinktų ir kilmių dvasinius susidurimus bei kontrastus. “Jo herojai – keisti , už “normalios”kasdienybės atsidūrę žmonės, kurių išgyvenimuose kritiška proto analizė ir aukščiausia jausmų ekstazė gimsta iš gaivališko priešinimosi blogiui.” (J.Lankutis “Lietuvos tarybinė dramaturgija”).
Pirmoje Juozo Glinskio dramoje “Grasos namai” maištingojo XIX a. lietuvių poeto Antano Strazdo likimas rodomas pagal XX a. suformuluotą konclagerių žmogaus modelį. Veiksmas vyksta viduramžių inkvizicijos karcerius primenančiose seno vienuolyno celėse, kuriose kali kunigas poetas Antanas Strazdas, aklas Ryla – buvęs vyskupijos archyvaras ir buvęs vyskupas Orlovskis. Grasos namuose uždaryti nepaklusnūs, ištvirkę, kiršinamų dainuškų kūrėjai ir kitokie valdžiai žalingi dvarininkai. Valdžia atiduota psichiatrui Mališevskiui, kuris su malonumu ir atsidavimu vykdo savo pareigas. Mališevskis tarsi veiksmo komentatorius, tarsi kokio vaidinimo vedėjas, įvykių pasakotojas. Šio nuobodžiaujančio ir filosofuojančio sadisto akimis matome pagrindinį herojų ir jo bendirninkus. Šis cinikas uoliai vykdo tobulai sureguliuoto mechanizmo funkcijas. Mališevskio žiaurumas papuoštas galantišku ironijos rūbu. Jis elgiasi paslaugiai ir net draugiškai, žinoma tik dėl jam žinomų priežasčių. Taip jis sugundo Orlovskį pažaisti su Marija, Rylos dukterimi, kuri yra “nepaliesta, nesutepta, nujutelaitė”, ir užtai gauna rubiną, kurį mielai atiduoda vyskupui Klongevičiui, o už tai atsisako atlygio sakydamas: “Ne auksas, o veikla maitina Mališevskį”.
Svarbus “Grasos namų” veiksmo atributas yra didžiulis krėslas pamišėliams tramdyti – tikras Mališevskio pasididžiavimas. Į jį nuolat sodinami pasmerktieji, per daug įsiaudrinę po vienuolio Baltramiejaus egzekucijų. Jis maloniai sodina į grasos namų “sostą” vyskupą Klongevičių ir prabyla tartum Mefistotelis gundantis Faustą: “Mališevskiu jūs galit pasikliauti. Krėslas išbandytas. Pati istorija jame sėdėjo. Be to, jis turi nuostabią savybę: kai ilsimės, jis žadina unikalias mintis, kurias vaizduotė čia pat paverčia realybe. Šventiems apmąstymams geresnės vietos nesurasit. Gal pageidaujam įsitikint? Atlošiate patogiai galvą, padedat rankas ant kelių, raumenis atpalaiduojat, užsimerkiat…(Uždaro krėslą, iš kurio lieka kyšoti tik galva ir batai) Jūs – valdovas. Protingas, doras ir galingas. Prieš jus klūpo atsidavę pavaldiniai. Jokie rūpesčiai nevargina jūsų galvos. Krūtinę užplūsta ramybė. Nei durklas, nei nuodai netrikdo sapno. Pakanka mostelėti pirštu, ir kiekvienas jūsų noras išsipildys. (Pauzė) Atsimerkit. (Atidaro)”(Juozas Glinskis “Balsas” 22psl.). Jis kalba apie krėslą, kaip apie patogų minkštasuolį. Didesnio malonumo už kalinių kančias psichiatras nė neįsivaizduoja.
“Gasos namuose” daug šiurkštumo, drastiškų kankinimo scenų. Dialogai ir monologai prisigėrę suplėkusio karcerių kvapo, intymios išpažintys ir sielos skundai panašūs į kliedesį. Vienuolis Baltramiejūnas – Grasos namų egzekutorius. Jau veiksmo pradžioje bažnyčios tarnas aplanko Orlovskio ir Rylos celes iš kurių girdisi tik aimanos, riksmai ir stiprūs smūgiai. Tokioje aplinkoje tik pagrindinis veikėjas Strazdas sugeba išlikti savimi ir gintis nuo savo skriaudėjų:”Nubraukęs prakaitą, Baltramiejus persižegnoja ir lenda į Starzdo celę. Pasigirsta bildesys, švokštimas. Vienuolis išsprunka apmaigytas, sunkiai alsuodamas. Užrakinęs duris ir patikrinęs užraktus, jis išslenka”.
Tačiau Strazdas dramoje yra vienintelis žiburys, kuris skleidžia šilumą ir gėrį. Skaisti išlieka ir Marija, Rylos duktė, o taip pat ir karčiamos merga Marija, kuri slaugo ir valgydina sužeistus kalinius. Visus kitus veikėjus užvaldo Grasos namų nuotaika. Strazdą visi niekina, jie atsimena tik blogus darbus. Poetą atstumia sugyventinė Marija Pikulienė, sūnus Pranciškus , kuris tapo plėšiku. Jį kaltina davatkos už paleistuvavimą.Vyskupas Klongevičius apšaukia poetą plaukuotu, uodeguotu, Liuciferiu. Taip teisiamas kunigas negali apsiginti. Generalgubernatorius Žaba dar labiau babrėžia žiaurumą, parodydamas kaip reikia tardyti ir reikalauti prisipažinimo, pavyzdžiu paimdamas žiurkę: “Na, graužike, pradėsim? (Paima žiurkę už ausų) Nuoširdžiai prisipažindamas, gali vietoj grotelių gauti katorgą. (Kerta pora spriktų į snukį) Aha, vis dėlto gaužei? Graužei? Pisoriau, rašyk. Gauja! Daugiau, daugiau… Šito aiškiai per maža. Jeigu esi graužikas, ir dar su tokiais kapliais, tu, žinoma, kaip reikiant darbavais. (Paspirgina ant žiebtuvėlio, kurį pakiša policininkas) Aha, įspėjau! Rausei urvus! Ir, žinoma, po rūmų pamatais? Didžiosios Rusijos imperijos! Ho ho! Čia jau visai neblogas blynas! Pisoriau, rašyk. Anarchistas. Re-vo-liu-ci-ja! O gal tu ne iš paprastų graužikų? Rašalo uostęs? Tyli?Teisybė? A? Teisybė? Patikrinsim… Policininke! (Žiurkė vėl paspirginama) Na matot kokia gerutė…Mokyta, rupūžė… Inteligencija! Taip sakant, sąmoningas, o graužiesi po pamatais. Negerai, brolyti, visai nebegerai. Su toria galva ir dantim pats graužtum garužikus, krupniku palaistydamas. Nenori? Kaip sau nori… Teiksiesi… (Spirgina toliau) Mes mylim dorus piliečius. Jus sergstim. O jūs… galėtume ir nepaspirginę iki gyvos galvos…” (J. Glinskis “Balsas” 61psl.). Tokiu tardymu Žaba parodo savo prigimtį: žiaurumą, nepagarbą ir neapykantą visam pasauliui.