Karalių šeimos istorija. Senosios Karalienės paveikslas. Kas būdinga seniesiems karalių namams ?
Didžiojo šiaurės karo metu Didžiojoje Lietuvoje ir Lenkijoje siautęs maras 1709 – 1710 m. pasiekė ir Mažąją Lietuvą. Po maro kraštas ištuštėjo, jame liko net 11.000 tuščių sodybų, išmirė 1/3 visų gyventojų. Todėl Frydrichas pirmasis, nuo 1701 m. karūnavęsis Prūsijos karaliumi, paskleidė atsišaukimą į Vokietijos gyventojus, kviesdamas juos gyventi į savo valstybę, žadėdamas jiems paramos ir visokių lengvatų. Kadangi tuo metu Vokietijoj ir Šveicarijoj buvo persiakiojami protestantai, daugelis jų kraustėsi į Prūsiją . Tuo būdu į Mažąją Lietuvą atsikėlė daugiau nei 20.000 pietų vokiečių. Stengiantis apsaugoti juos nuo sulietuvėjimo, buvo išleistas įsakymas kolonistų nemaišyti su lietuviais. Vokiečiai turėjo gyventi atskirais kaimais.Be to, pastariesiems buvo uždrausta mokytis lietuviškai kalbėti ir lietuviškai rengtis.Valdžia rūpinosi , jog kolonistai išliktų tvirta vokietybės atrama. Iš visur sugraibstyti kolonistai nepasižymėjo nei geru ūkininkavimu nei doru gyvenimu. Kaip teigiama, į Mažąją Lietuvą jie atnešė girtavimą, tinginiavimą, muštynes ir daugelį kitų lietuviams svetimų papročių.Tuo būdu viso krašto gerovės pagrindas liko lietuviai.Kilus reakcijai prieš vokietinimą, susirūpinta lietuvių kalbos mokyklose išlaikymu, buvo pradėta leisti naujų katekizmų, giesmynų ir kitokių lietuviškų knygų. Tuo metu Mažojoje Lietuvoje rašė K. Donelaitis ( 1714 – 1780 ). 18 a. vadinamas Mažosios Lietuvos rašliavos klestėjimo laikais.
Tikrasis Mažosio Lietuvos vokietinimas prasidėjo tik 19 a. Tuo metu lietuvių kalba buvo visiškai išstumta iš gyvenimo : pašalinta iš mokyklų, iš teismų , iš visų valdžios įstaigų ir net iš bažnyčių.Be to lietuviai pradėti sąmoningai vokietinti per kariuomenę : vyrai buvo išvežami į tolimus Vokietijos kraštus, kur buvo priversti išmokti kalbėti vokiškai. 1876 m. buvo išleistas įsakymas, kuriuo vienintele valstybine kalba buvo paskelbta vokiečių.
Iš šio krašto kilusios Ievos Simonaitytės romane “ Vilius Karalius “ atskleistas lietuvininkų gyvenimas apima 20 a. pradžią – laikotarpį nuo 1903 m. iki Antrojo Pasaulinio karo pabaigos. Šį kūrinį I. Simonaitytė rašė 20 m. Jo idėjiniu pagrindu tampa genčių, kaimynų, atskirų personažų šeimos istorijos. Atskiri likimai, gyvenimai čia tarsi susipina į vieną bendrą istoriją.
Miršta Šalteikių Šalteikis – Šalteikių kaimą sukūrusios kartos paskutinysis atstovas. Taip prasideda romano “ Vilius Karalius “ siužetas. Šalteikis nepaliko sūnų – keista jo dalia ( jo sūnūs, dar jaunais būdami, mirė) tarsi nuoroda į naujos kartos, ateisiančios į Šalteikių kaimą, istorijos pradžią. Vienai iš savo dukterų , Katrei, senasis palieka ūkį ir išleidžia ją į žmonas už Stančiuviškių Viliumo Karaliaus. Šis perima Šalteikių ūkį ir pradeda naujos, Karalių kartos, istoriją.
Viliumas Karalius – senosios lietuvininkų genties atstovas. Iš kartos į kartą besitęsiančios lietuviškų papročių, tikėjimo ir tautinės savimonės puoselėjimo tradicijos giliai įsitvirtinusios ir senojo Karaliaus namuose.
Lietuvis dar pagonybės laikais buvo paslaptingais ir tvirtais saitais susietas su žeme. Žemė tampa jo gyvybine jėga, paguoda, pragyvenimo šaltiniu. Lietuvis ją dirba ir taip išlieka sakrališkas ryšys tarp žemės ir žmogaus. Dirbdamas jis išlaiko pusiausvyrą tarp išeinančių ir ateinančių kartų. Darbas palaiko gyvenimo ritmą, žmogus tarsi dalyvauja laiko bei pasaulio raidoje, kaip rašė Donelaitis, kai žmogus dirba,… ratas ant ašies braškėdamas sukasi sunkiai …, kitaip tariant, jeigu žmonija nepalaikys gyvenimo ritmo, pakriks ir iširs Visatos harmonija. Šiuo atžvilgiu žmogus intensyviai dalyvauja pasaulio raidoje ir senieji tai jaučia. Šios tiesos ateina iš neatmenamų laikų, iš pagoniškojo tikėjimo.Viliumas Karalius tai taip pat supranta. Jis, kaip nykstančių lietuvininkų tautos atstovas, susirūpinęs tautos išlikimu. Karalius mato kaip germanizacija skverbiasi į lietuvių gyvenimą : į jų buitį, į papročius, išstumia jų kalbą. Kaip vienintelę išeitį, pasipriešinimą tautos išnykimui ir žmonijos degradacijai jis mato darbą.Savo kaimynui Vilkui senasis Karalius sako :
– Žmonių daug skęsta. Dabar šilta, tat eina maudytis ir nuskęsta. Tai vis tokie, kurie nemoka nusitverti darbo ir nežino, ką daryti iš nuobodumo…
Taip pat ir savo sūnų Vilių, pavydžiai besižavintį vokiečių šokiais bei akimirksniu išgirsta šokių muzika, senasis Karalius moko :
– Viliukai, juk tu jau turėtum žinoti, kad visa, kas daroma be tikslo ir prasmės yra gėdinga. Veršiukai taip šokinėja ir strakalioja. Bet veršiukai ir lieka veršiukais. O žmogus, turįs protą ir išmintį, negali elgtis kaip beprotis gyvulys.
Senasis Karalius savotiškas “ tylus išminčius “. Vilkas, žiūrėdamas į jį, mąsto : ..Tas tylusis, teisusis žmogus… Karalius tarsi spinduliuoja neišsemiama dvasine išmintimi , sukaupta per šimtmečius , perimta iš protėvių. Savo sūnus jis nori apsaugoti nuo nešvarios , paviršutiniškos , ištvirkimu dvelkiančios vokiškos kultūros. Žmogus , tikras
lietuvininkas , turi išlikti orus , save gerbiantis . Tas džiaugsmas , kurį teikia vokiečių išmonės , nepritinka lietuviui … Vokiečiai … jie tegul …Džiaugsmas , anot senojo , yra gyvuliškas , jis betikslis . Žmogus turi išlaikyti taurų dvasinį santūrumą. Senasis tiki , jog išlaikyti galima tik uždarumu , savo gyvenimo būdo branginimu.