Kazys Saja
Kazys Saja gimė 1932 metų balandžio 27 dieną Skėriuose (Pasvalio raj.) – rašytojas. 1952 metais baigė Klaipėdos žemės ūkio technikumą, 1954 – Klaipėdos universiteto gamtos geografijos fakultetą, 1958m. – Vilniaus Pedagoginio universiteto lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. K.Saja – vienas produktyviausių tarybinių lietuvių dramaturgų. Komedijoje „Lažybos” jumoristiškai vaizduojami kaimo jaunuolių santykiai, asmeninių ambicijų susidūrimas kolūkinės gamybos sferoje. Komedijoje „Silva studentauja” – studentų buitis. Šiose pjesėse ryškūs lyrinės komedijos žanriniai bruožai, antrojoje iškyla ir satyros elementų. Komedijoje „Septynios ožkenos” satyrinėmis priemonėmis, kontrastingu realybės ir paradiškumo sugretinimu išjuokiami biurokratiniai vadovavimo kolūkiams metodai. Kolūkinio gyvenimo problematika, realistiškai sodrūs kaimo buities vaizdai būdingi ir vėlesnėms K.Sajos komedijoms „Gaidžio pentinai”, „Šventežeris”, taip pat vienaveiksmėms saviveiklai skirtoms komedijoms „Šeškai”, „Vis per gerą širdį” ir kitoms. Pilietiškai aštrus neigiamų socialinių reiškinių vaizdavimas, opių visuomenės problemų kėlimas, šmaikščios replikos, liaudiškas sąmojis – vertingiausios buitinių K.Sajos komedijų savybės, kompensuojančios vietomis pasitaikančius kompozicijos, charakterių trūkumus, siauroką, suprastintą keliamų problemų traktavimą.
Dramose „Pirmoji drama”, „Nerimas”, „Saulė ir stulpas”, tragikomedijoje „Jo ekscelencija vabalas” vaizduojamas daugiausia inteligentijos gyvenimas, sprendžiamos moralinės ir psichologinės kolizijos, smerkiami dvasinio skurdumo, savanaudiškumo ir karjerizmo reiškiniai. Socialinio humanizmo idealai šiose dramose daugiausia siejami su tiesumo, nuoširdumo, jautrumo aplinkiniams žmonėms teigimu. Moraliniai ir visuomeniniai konfliktai liečiami mažosiose buitinėse pjesėse „Moteris eina per lietų”, „Šlubis”, „Gerasis dėdė”, „Lagaminas, kuriame buvo sąžinė”, „Priemiestinis ”, „Baimė”, „Dvi pelės”, „Gaisras”, „Kur mano protas”. Kai kurios jų („Baimė”, „Moteris eina per lietų”) pasižymi įžvalgiu psichologizmu. Naują K.Sajos kūrybinės veiklos etapą sudaro jo alegorinės dramos – parabolės „Maniakas”, „Oratorius”, „Pranašas Jonas”, „Mamutų medžioklė”. Jose hiperbolės, grotesko priemonėmis atskleidžiami etikos, psichologijos paradoksai, demaskuojamas inertiškumas, susitaikymas su blogiu, miesčioniškas galvosenos primityvumas, dvasinių polėkių iliuziškumas, lengvatikyste, gėrėjimasis tariamais laimėjimais. Moralinė šių kūrinių problematika asocijuojama su antihumaniškomis kai kurių socialinių bei politinių XX a. reiškinių tendencijomis. Draminės parabolės žanro K.Sajos kūriniams būdingas racionalizmas, iš dalies didaktikos, publicistiškumo požymiai.