Lapino paveikslas V. Krėvės “Skerdžiuje”
Apsakymų rinkinyje „Šiaudinėj pastogėj“ atsiveria rašytojo Vinco Krėvės (Mickevičiaus) vaikystės laikų kaimas – sodžiaus buitis, žmonės, jų gyvenimo įvairios situacijos ir atsitikimai. Krėvės sodžius nutapytas labai realistiškai. Tikroviška, sodri buitis, gyvi, ryškūs charakteriai, turtinga kaimo žmonių kalba. Bet Krėvė nelinkęs pabrėžti tamsiųjų gyvenimo pusių, žmonių ydingumo ir šiurkštumo, socialinių skriaudų ir neteisybių. Jam įdomus kaimo išminčius senis Vainorus („Bedievis“), archainės animistinės pasaulėjautos Lapinas („Skerdžius“).
Lapinas – pagrindinis apsakymo “Skerdžius” veikėjas, jis – pats seniausias iš visų Pagirių kaimo gyventojų. Buvo puikus pasakorius – pasakodavo vaikams savo paties išgalvotas istorijas apie tai, kaip lapės ant kiaušinių tupi, vilkai medžiuose vaikus peri, volungės kiškius melžia… Gąsdindavo laumėmis, monais, miškiniais, o vaikai juo tikėjo, nes skerdžius mokėjo visa tai pateikti labai įtikinamai, paskui vaikai net sodžiun grįžti bijodavo, o ypač, jeigu pakelėje yra bala ar pirtis… Jis sutarė ne tik su jaunimu, bet ir su vyresniaisiais kaimo gyventojais – moterims trūkžolių, skujinių, vantų parnešdavo. Moterys dažnai jį pirkion pasikviesdavo: pavaišindavo kuo nors, tai ragaišiu, tai sūriu, tai batviniais ar buiza. Su vyrais irgi bendravo, kartais ir apmeluodavo, o jie skerdžių senu kvailiu vadino, tačiau Lapinas nepykdavo, o jei labai jau įžeisdavo, nuleisdvo negirdomis – turėjo žmogus orumo.
Pats senis gyveno vienui vienas – žmona mirusi buvo, vaikų neturėjo. Jis nebuvo turtingas, tačiau labai nuoširdus, ypatingas savo dvasine stiprybe. Jam buvo nutikę daug nelaimių, bet jis nepasidavė – kabinosi į gyvenimą nors buvo sunku. Nors jau senas vis vien dirbo savo mėgiamą darbą, kuris buvo susijęs su gamta.