ESĖ
„Kaigamta miega, jos alsavimo ritme galima paslaptį išgirsti“
Mano manymu gamta yra labai paslaptinga, o paslaptis slypi tame, kad gamtoje gali atsipalai-duoti, būti savimi. Skaitydamas tekstą „Kuprelis“ – kurį parašė autorius Ignas Šeinius – taip pat pajutau aš autoriaus atsipalaidavimą ir susikaupimą rašant šį kūrinį. Aš supratau, kad gamta šiame kūrinyje yra tikrai ne paskutinėje vietoje. Kaip autorius apibūdina gamtą, ji atrodo tokia paslaptinga ir tai suteikia tekstui savito grožio: „Mėlini pavasario rūkai jį šiandien dengia; mėlynuose rūkuose jis nuskendęs. Ir regiami laukai, ir žalios pievos, ir vėsios girios ten nuskendę“. Skaityti šį tekstą man buvo nelengva, bet labai įdomu, o gal net smalsu. Kuprelio (kūrinio personažas (malūnininkas)) išraiškūs pasakojimai apie savo praeitį kūriniui suteikė įdomumo ir noro perskaityti šį kūrinį. Šiame kurinyje dažnas žodis yra: tamsa, vakaras, sutemos. Todėl, kad autorius nenorėjo parodyti Kuprelio išvazdos, bet jis norėjo, kad Gundė (Kuprelio mylimoji) Kuprelyje matė ne išvazdą, bet jo norus, troškimus jo mintis ir svajones.
Man šeme kurinyje labai patiko kai Kuprelis lydėjo Gundę namo, taip pat buvo naktis nieko nematyti jai tai būtų dieną as netikiu, kad taip sudomintų skaitytojus. Autorius labai išvaizdžiai pasakoja visas smulkmenas tai taip pat tekstą padaro išvazdesnį ir įdomesnį. Arba kai Kuprelis galvojo apie Gundę atsiveria durys ir ybėga ji – tai tiesiog užsimerki ir gali įsivaizduoti šį momentą visas kurinys yra labai iš-vaizdingas ir dominantis skaitytoją. Dar man labai patiko kaip autoriaus apibūdina Kuprelio pasakojimą: „Kuprelis vis daugiau mane stebina. Ne tik kuo jis pasakoja, bet ir pasakojimo būdu, jo nepaprastumu inten-singumu ir ritmingai kintančiu sklandžiu stiliumi.