INDIVIDAS IR VISUOMENĖ:
individo pareigos ir atsakomybė
Pirmiausia, gal reikėtų pradėti kalbėti apie tai, kas apskritai yra individas, kokią reikšmę jis turi visuomenės formavimuisi. Individas nėra paprastas gamtos padaras. Daugybė ryšių jį sieja su kitais žmonėmis, sudarydami visuomeninio gyvenimo pamatą. Jie veikia ir išoriškai reiškiasi per žmonių kuriamas bei ugdomas kultūros institucijas. Tad kultūra plačiausia šio žodžio prasme ir yra tai, kas mūsų gyvenimą padaro tikrai žmogišką ir atskiria jį nuo gyvūnijos pasaulyje tvyrančios tvarkos. Kiekvienas individas turi savo teises ir laisves. Laisvė – neprisirišimas prie nuodėmės, vergavimo asmeniui, daiktui. Mes gyvename demokratinėje šalyje, kur žmogaus gyvenimas nėra apribotas jokiais griežtais draudimais, bet individo asmeninė laisvė negali būti suprantama tiesmukiškai, kaip gyvenimas nesilaikant jokių dorovės normų ir atsakomybės.
Pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, gyvenimą reikia suprasti kaip pareigą: kaip žmogaus pareiga žmogui, jo pareigą visuomenei, kaip pareigą tautai, tačiau tai nėra tiesioginis reiškinys. Jis jaučiamas kasdieniniame mūsų gyvenime, nors nėra teisiškai apibrėžtas.
Nuo pat gimimo visi esame kažkam įsipareigoję: vaikas jaučia pareigą klausyti savo tėvo ir motinos, vyras ir žmona – neišduoti ir mylėti vienas kitą iki mirties, seni geri draugužiai – nepalikti draugo bėdoje…Tai gyvenimiškos, kaip minėjau, neapibrėžtos pareigos. Tačiau egzistuoja ir šiek tiek kitokia atsakomybės rūšis, kur kiekvienas pilietis, kiekvienas individas privalo jos laikytis ir nepažeisti įstatymo.
Žmonių gyvenimą valdančios normos skiriasi savo pobūdžiu, tačiau jų esmė ir paskirtis visur ir visada yra ta pati. Norma – yra bendra tam tikro elgesio taisyklė, kuri daugiau ar mažiau visuotinai pripažįstama ir turinti atsakomybės dalią. Kitaip tariant, norma visada yra liepinys arba reikalavimas, kad žmogus ja vadovautųsi savo santykiuose su kitais ir elgtųsi normos nurodomu būdu net tada, kai dėl asmeninės naudos ar kitokių priežasčių jis mielai to nedarytų. Visuomeninės, politinės, teisinės, religinės ir kt. institucijos įvairiais būdais stengiasi garantuoti, kad būtų laikomasi vieną ar kitą gyvenimo sirtį tvarkančių normų.
Galbūt pagrindinė žmogaus pareiga yra įstatymo laikymasis. Įstatymas, kaip žmonių santykius reguliuojanti norma, yra bet kokios savivalės priešybė. Tiesioginė jo paskirtis yra – užkirsti kelią savivalei, šitaip įgyvendinant pačiame jo apibrėžime slypintį teisingumo reikalavimą. Apskritai, įstatymas turi būti suprantamas ne kaip „iš aukščiau“ ateinantis valdžios nurodymas, kokių tikslų žmogus privalo siekti ir ką jis konkrečiai turi daryti, bet priešingai – kaip draudimas arba nurodymas, ko jis neturi teisės daryti, kad neįsibrautų į kito asmens privataus gyvenimo ir jo interesų sferą.
Deja, mūsų visuomenė nėra linkusi taip palankiai žiūrėti į ivairiausius gyvenimą reguliuojančius veiksnius. Iš to kyla pasipriešinimo, savotiško maišto formos: įstatymų ir draudimų nepaisymas, ivairūs nusikaltimai. Dažnai asmuo, nusižengęs tam tikrai normai, nenori prisiimti atsakomybės. Geriausias pasiteisinimas – kito apkaltinimas. Tad tam tikrais atvejais valdžia turi teisę kištis i privatų žmogaus gyvenimą. Teisėta ir leistina prievarta yra tik tiek , kiek jos reikia palaikyti, teisingo elgesio normoms, t.y. garantuoti, kad žmonės paklustų įstatymams ir suvoktų savo atsakomybę.
Taigi, individo prigimtinės teisės ir laisvės neturi užgožti kitų. Pareigos riboja mūsų galimybes bet kur ir bet kada daryti ką panorėjus, nes verčia mus atsižvelgti į kitų laisves ir teises. Žmogus nėra tobulas, bet sugebantis savarankiškai kelti sau tikslus ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Atsakomybę, kuri yra neatskiriamas laisvės palydovas.
Naudota literatūra: J. Jenkins – „Šių laikų dorovinės problemos“
„Gairės“, mano išmintis:)
Data: 2006-04-23 22:09
Pakantumas ir gebejimas atleisti suklydusiems brandzios visuomenes poziuris.ka apie tai manote?
Padorumo etika atrodo panaši į aukso taisyklės etiką. Maksima: „Daryk kitiems taip, kaip tu norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi“ gali būti suprasta: „Būk doras mainuose“. Iš pradžių taip populiariai buvo persakomas Biblijos priesakas „Mylėk savo artimą kaip pats save“. Iš tiesų judėjų ir krikščionių broliškos meilės norma labai skiriasi nuo padorumo etikos. Mylėti savo artimą – reiškia jaustis atsakingam už jį, būti kartu su juo, tuo tarpu padorumo etika reikalauja ne jaustis atsakingam ar būti išvien su juo, o būti atsiribojusiam ir išlaikyti nuotolį; tai yra gerbti savo kaimyno teises, o ne jį mylėti. Nieko nuostabaus, kad ši auksinė taisyklė tapo populiariausia religine maksima šiandien, kadangi gali būti interpretuota padorumo etikos sąvokomis, tai yra tokia religinė taisyklė, kurią kiekvienas supranta ir noriai ja vadovaujasi. Bet meilė gimsta tik tada, kai pradedama skirti padorumą nuo meilės.
Čia iškyla svarbus klausimas. Jei visa mūsų socialinė ir ekonominė organizacija remiasi kiekvieno naudos siekimu, jei ji valdoma egoizmo principų, tik sušvelnintų padorumo etikos, kaip gali kažkas dirbti, vystyti kokią nors veiklą šioje visuomenėje ir
tuo pačiu metu mylėti? Ar meilė nereikalauja visų asmeninių pasaulietiškų interesų atsisakymo ir gyvenimo dalijimosi su vargšais? Tą klausimą kėlė ir radikaliu būdu į jį atsakė krikščionys vienuoliai ir tokios asmenybės kaip Tolstojus, Albertas Šveiceris (Albert Schweitzer) ir Simona Vail (Simone Weil). Esama ir tokių, kurie mano, kad meilė ir normalus pasauliečio gyvenimas mūsų visuomenėje iš esmės yra nesuderinami. Jie priėjo prie išvados, kad kalbėti apie meilę šiandien reiškia dalyvauti bendroje apgavystėje. Jie skelbia, kad tik kankinys ir beprotis gali mylėti šiuolaikiniame pasaulyje, taigi visos kalbos apie meilę tėra tik pamokslai. Šis labai prakilnus požiūris ypač tinka cinizmui pateisinti. Iš tikrųjų juo slapčiomis vadovaujasi eilinis žmogus, kuris galvoja: „Aš norėčiau būti geras krikščionis, bet juk tada aš būčiau priverstas badauti, jei žiūrėčiau į tai rimtai“. Šis „radikalizmas“ pasireiškia moraliniu nihilizmu. Ir „radikalieji mąstytojai“, ir eiliniai žmonės tėra nieko nemylintys automatai, vienintelis skirtumas tarp jų, kad paskutinieji nesuvokia, o pirmieji suvokia ir įrodinėja šio reiškinio „istorinį būtinumą“.
Aš esu įsitikinęs, kad teiginys apie meilės ir „normalaus“ gyvenimo absoliutų nesuderinamumą yra teisingas tik abstrakčia prasme. Principai, kuriais remiasi kapitalistinė visuomenė, ir meilės principai yra nesuderinami. Bet šiuolaikinė visuomenė, nuodugniai ją ištyrus, yra sudėtingas reiškinys. Pavyzdžiui, beverčių prekių pardavėjas negali ekonomiškai išsilaikyti nemeluodamas; o kvalifikuotas darbininkas, chemikas, fizikas – gali. Panašiai ir fermeris, darbininkas, mokytojas, biznesmenas. Jie gali mylėti nieko nenustodami ekonomiškai. Jei kas ir tvirtintų, kad kapitalizmo principai yra nesuderinami su meilės dėsniais, turėtų sutikti, kad „kapitalizmas“ yra sudėtinga ir nuolat besikeičianti struktūra, kurioje vis dėlto atsiranda galimybių daugeliui nonkonformizmo ir asmeninės laisvės pasireiškimų.
Taip sakydamas, suprantama, aš neturiu minties, kad esama socialinė sistema gyvuos be galo ir kad mes galim puoselėti viltį, jog broliškos meilės idealai pagaliau bus realizuoti. Žmonės, gebantys mylėti dabartinėje santvarkoje, yra tik neišvengiamos išimtys: meilė šių dienų Vakarų visuomenėja yra ribinis reiškinys. Ne tik todėl, kad daugelis veiklos rūšių neleidžia mylėti, o dėl to, jog į gamybą orientuota dvasia, prekių godi visuomenė yra tokia, kad tik nonkonformistas gali sėkmingai nuo jos apsiginti. Tie, kas į meilę žiūri rimtai, kaip į vienintelį racionalų atsakymą į žmogaus egzistencijos problemą, turi prieiti prie išvados, jog svarbūs ir radikalūs pokyčiai socialinėje struktūroje yra būtini tam, kad meilė taptų socialinių, o ne išimtinai individualiu, sunkiai pasiekiamu reiškiniu. Apie tokių pakitimų pobūdį šioje knygoje tik užsimenama („The Sane Society“, Routledge, London, – šioje knygoje aš mėginau detaliau aptarti minimą problemą). Mūsų visuomenė yra valdoma menedžerinės biurokratijos, profesionalių politikų; žmonių nuostatos yra masinės propagandos paveiktos, jų siekis – daugiau gaminti ir daugiau vartoti. Visokia veikla nukreipta ekonominiams tikslams, priemonės tampa tikslais; žmonės yra automatai – gerai maitinami, gerai aprengti, tačiau be jokio supratimo apie tai, kas yra jo išskirtinės žmogiškos savybės, kokia jo paties paskirtis. Tam, kad žmogus galėtų mylėti, jam turi būti grąžintas jo išskirtinumas. Ekonominė mašina turi jam tarnauti, o ne jis tarnauti jai. Jis turi vėl gyventi ir jaustis laisvas, dirbti, o ne (geriausiu atveju) dalintis pelnu. Visuomenė turėtų būti sutvarkyta tokiu būdu, kad visuomeninė, mylinti žmogaus prigimtis nebūtų atskirta nuo jo socialinės būties. Jei meilė iš tiesų yra vienintelis sveikas ir patenkinamas atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą, – o aš mėginau tą parodyti, – tada bet kuri visuomenė, kuri slopina gebėjimą mylėti, ilgainiui turi žlugti, nes žlugdo svarbiausias žmogaus prigimties reikmes. Kalbos apie meilę nėra „pamokslavimas“ vien dėl tos paprastos priežasties, kad tai kalbos apie svarbiausią žmogiškosios būtybės troškimą. Jei šitas troškimas ignoruojamas, dar nereiškia, kad jo nėra. Gilintis į meilės prigimtį, reiškia suvokti bendrą jos stygių šiandien ir pasmerkti tas socialines sąlygas, kurios atsakingos už šį stygių. Tikėti meilės galimybe kaip visuomeniniu, o ne išskirtiniu individualiu reiškiniu, yra racionalus tikėjimas, pagrįstas giliosios žmogaus prigimties įžvalga.