Lapino paveikslas V.Kreves „skerdžiuje“
Vincas Krėvė – lietuvių literatūros klasikas, labai išsimokslinęs, įvairiapusio talento žmogus. Jis buvo paprasto būdo ir dažniausiai kurdavo apsakymus apie kaimo kasdienybę. Vienas toks kasdienybės epizodas pavaizduotas apsakyme „Skerdius“. Šiame apsakyme meniškai nutapytas seno dzūko Lapino paveikslas.
Lapinas – tai senas dzūkas, turintis neįprastą profesiją. Jis yra skeržius. Lapinas kiekvieną rytą gena gyvulius „dumdamas ragan ir pliauškindamas botagu“ bei prikeldamas miegančius piemenuku, kurie, jeigu ne skerdžius, nepamatytų nuostabiai tekančios saulės spinduliuose atrodančios Grainio liepos ir kitų medžių.
V.Krėvė stiprų žemo ūgio skerdžių vaizduoja tarsi ąžuolo kelmą („Drūtas kaip stipriai žemėn įaugęs seno ąžuolo kelmas“), tačiau palygina ir su obelimi („Visas apžėlęs ir žilas it žydinti obelis“). Rašytojas pamini, kad lapinas yra pats seniausias kaime („Seniausiasvisų tame kaime gyvenančių senelių“). V.Krėvė apsakyme pamini, kad skerdžius turi kepurę, vilki sena skylėta gunčele ir kelnes susiriša su juosta. Lapinas visada kartu su savimi nešiojasi trimitą, botagą, pypkę bei duonkrepšį ir tai tarsi liudija, kad jis yra skerdžius.
Skerdžius – sodžiaus vargšas. Pirkaitė be priemenės, trimitas, botagas, pypkė ir duonkrepšis – tai visi Lapino turtai, o jo santaupos – tai mirusios jo žmonos palikti du ritimai audeklo, penki ryšeliai linų bei penki svarai sėmenų. TačiauLapinas neliūdi net tada, kai žmonės dėl to jį erzina.