Buvo jau vėlyvas vakaras, kai, po ilgų dvejonių, nutariau po 20 metų susitikti su savo bendraklasiais. Noras pamatyti ir susitikti savo draugus nugalėjo visas mano abejones. Pagaliau išsitraukiau iš spintos juodą kostiumą. Senai buvau jį dėvėjęs. Užsidėjau mėlyną kaklaraištį, išmargintą mano inicialais, nusilakavau batus, susišukavau, pasikvepinau skaniais, tačiau nelabai brangiais kvepalais, sėdau į savo amerikietišką automobilį ir nupuškėjau link savo gero draugo Augučio restorano „Pas Virgį“. Restoras dvelkė ramumu. Degė žvakės, skambėjo pianino muzika. Atvykau vienas iš pirmųjų. Visada mėgau atvykti anksčiau nei kiti. Mane pasitiko pats restorano savininkas Augutis ir jo žmona Doroti. Apsikeitėme keliais žodeliais ir jie mane palydėjo prie stalo. Bet ten jau sėdėjo Justinas Sinkevičius. Dar mokykloje mėgdavęs atvykti pirmas. Paspaudėme viens kitam rankas, bet rimtesnio pokalbio taip ir neužmezgėme. Mokykloje taip pat nebuvome geri draugai. Vienintelis aspektas, kuris mus vienijo tai, kad buvome bendraklasiai. Girdėjau, jog jis šiuo metu dirba Vilniaus dramos teatre, bet jo spektaklių matyti dar neteko. Liko vos keletas minučių, o susirinkusių buvo labai mažai. Pradėjau rimtai abejoti ar tikrai vertėjo čia atvykti. Bet po truputį mūsų gretos ėmė pilnėti. Pasirodė Asta Preidytė su savo antrąja puse. Už jų garsus Vilniaus architektas Ignas Račkauskas. Beje pasekęs savo tėvų pėdomis. Štai ir Toma. Vienintelė iš mūsų pasukusi pedagogės karjeros link. Šiuo metu ji vienoje Vilniaus vidurinėje mokykloje dėsto etiką. Vakarėlis pamažu įsivažiuoja. Žvakes pakeičia įmantrūs šviestuvai, pianiną – garsi orkestro muzika. Ramus restoranas tampa tikru džiazo baru. Vakaro karalienėmis tampa mūsų auklėtos – Gintvilė Juzulėnienė ir .. Lelytė. Jos dar tebedirba mūsų gimnazijoje.