Raguvos vidurinė mokykla
Kas padėjo tremtiniams
išlikti laisviems
10b klasė mokinio
Dariaus Petraškos
Raguva
2004
1941m. birželio 14 d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame
Pabaltijyje – Lietuvoje, Latvijije ir Estijoje – vienu metu prasidėjo
masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą.Perpildyti ešelonai vienas
po kito ėjo į Rytus, išveždami tuos, kurių didžiajai daliai niekada nebuvo
lemta sugrįžti. Vežė liaudies mokytojus, gimnazistus ir aukštųjų mokyklų
dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų
šeimas, diplomatus, įvairių įstaigų tarnautojus, ūkininkus, agronomus,
gydytojus, verslininkus ir t.t.Vežė iš miestelių, vežė iš miestų, vežė iš
kaimų. Sunkvežimiai nenutrūkstama srove slinko link geležinkelio stočių,
kur vyrus, šeimų galvas, čekistai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus,
sakydami, kad atskiria laikinai, tik kelionės laikui.O iš tikrųjų jų
likimas jau buvo iš anksto nuspręstas – į Krasnojarskio ir Šiaurės Uralo
lagerius likvidacijai, nors jie nebuvo nei tardyti, nei nuteisti.Niekuo
nekalti jie ėjo į tuos vagonus, nežinodami, kad yra jau mirtininkai, kad
šią akimirką jiems reikia atsisveikinti ir paskutinį kartą apkabinti savo
vaikus, žmonas, tėvus.
Per masinius trėmimus iš Lietuvos buvo išvežti 16 989 asmenys, iš
jų 12 331 – į tremtį, 3915 – į lagerius, 743 – į Gorkio ir Sol Ilecko
kalėjimus. Prieš šiuos trėmimus iš Lietuvos buvo išvešta dar 4553 žmonės.
Maždaug trečddalis jų mirė dėl nepakenčiamų sąlygų. Tremtiniai yra žmonės
prievarta išvešti iš namų, tačiau kūryba nėra benamė, ji pati yra namai,
neleidžiantys pamiršti kas esi ir kuo turi būti.
Martyno Jankaus istorija
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Martynas Jankus su šeima iš
Klaipėdos persikraustė gyventi į Bitėnus. Du jo sūnūs buvo mobilizuoti į
karą. Kadangi M. Jankus rusams buvo žinomas kaip lietuviškų kontrabandinių
knygų leidėjas. 1915 m. sovietų kareiviai įsiveržę į Bitėnų kaimą, suėmė
Jankų bei kitus jo šeimos narius ir išgabeno į Samaros guberniją (anapus
Volgos upės).
1917 m. pavasarį ten apsilankė iki 1917 m. demokratinėje spaudoje
bendradarbiavęs, vėliau komunistu tapęs Zigmas Valaitis. Jis išvežė M.
Jankų ir jo šeimą į Saratovo miestą. Saratove susirinkę Mažosios Lietuvos
lietuviai nutarė siųsti delegaciją į Petrapilį, kad iš Rusijos valdžios
išsireikalautų leidimą grįžti į tėvynę. Martynas Jankus balsų dauguma buvo
išrinktas delegacijos pirmininku.
Petrapilyje M. Jankui daug padėjo Mažosios Lietuvos tremtinių
globotoja Felicija Bortkevičiutė ir Švedijos konsulas. Jie buvo sudarę
planą, pagal kurį vokiečiai būtų turėję paleisti iš nelaisvės Didžiosios
Lietuvos lietuvius, o rusai – ištremtus Mažosios Lietuvos lietuvius.
Vokiečiai su planu nesutiko, tvirtindami, kad dauguma lietuvių Vokietijoje
pasiliko kaip darbininkai.
Išėjus iš kalėjimo ir grįžus į Bitėnus, M. Jankui pragyventi buvo
nepaprastai sunku: nebuvo duonos, nes vokiečiai jam neišdavė maisto
kortelių, tad jis tenkinosi gerų žmonių pagalba. Negana to, du namai ir
visas jo turtas buvo sunaikinti. Atlyginimo, kaip gaudavo kiti gyventojai,
M. Jankui nedavė. Vienas jo sūnus buvo prancūzų nelaisvėje, antras žuvo
fronte nuo granatos, trečias sūnus ir tėvas mirė Rusijoje. Padėtis
pagerėjo, kai grįžo 3 M. Jankaus dukros. Tada jis iš Tilžėje gyvenančio
Sakučio pasiskolino pinigų, nusipirko karvę ir taip galėjo savo šeimą nors
šiek tiek išmaitinti. M. Jankaus mirties data nežinoma.
Lietuvių kuryba tremtyje
Dabar žinoma daugiau kaip šimtas tremtyje kūrusių žmonių, tik
nedaugelis iš jų išleidžia savo atskirą knygą ar prisiminimų rinkinį.
Didelė poezijos dalis nebuvo išsaugota iki dabar, ko nesunaikino drėgmė,
pelėsiai ir pelės dabar perduoda mirusiųjų giminės, nes daugelis autorių
nebesulaukė šių dienų.
Po karo poezijoje visai išnyksta Lietuvos tema, poezija nebesprendžia
tautos likimo klausimų. Bet pačioje pavojingiausioje “zonoje” – Sibiro
platybėse šie klausimai vis dar gyvavo, šie tremties eilėraščiai
atskleidžia unikalią kūrybos situaciją. Tremtyje tarsi suaktyvėja tautos