Kelias
Vingiuotu keliu, kuriuo retai pravažiuodavo mašinos, myniau savo dviratį. Senas ir daug ko matęs, bet važiavo jis vis taip pat puikiai. Niekada į galvą nebuvo atėjusi mintis jį parduoti ar iškeisti, tačiau ji atėjo dar nesibaigus tai mano eilinei kelionei iš sodo. Rudens vakarai trumpi, neleidžiantys ilgai grožėtis saulėlydžiu, taip primindami, kad vasara jau pasibaigus. Tai man priminė tamsėjantis dangus ir už nugaros likusi saulė, besistengianti pasislėpti tarp medžių viršūnių.
Mėgdavau šiltesniomis rudenio dienomis nulėkti iki sodo esančio maždaug už dvidešimt penkių kilometrų nuo miesto. O būtent tokia diena tąkart ir pasitaikė. Mane visuomet traukė gamta, o prie sodo esantis didelis ežeras tiesiog kvieste kvietė mane įmerkti meškerę ar tiesiog paspoksoti į tą jo mėlyną paviršių ir akimirkai pamiršti miesto šurmulį. O tas šurmulys tikrai ūždavo galvoje po darbingos savaitės universitete.
Kelias lėkė taip greit kaip tik gali lėkti važiuojant manuoju „senuku“, kuris neturėjo nei pavarų, nei padorių stabdžių, o ką jau ten kalbėti apie amortizatorius ir kitokius privalumus. Tiesa, kai kas jį vis tik puošė. Tai buvo priekinė ir galinė lempos, kurios švietė kaip tikro motociklo. Jomis labai didžiavausi ir saugojau, nors ir ne itin dažnai tekdavo jomis naudotis. O taip atsitikdavo todėl, kad visada namo parvažiuodavau iki saulėlydžio. Aš taip stengiausi grįžti iki sutemų ne tik dėl geresnio kelio matomumo, bet ir todėl, kad aš nė už ką nenorėjau pasilikti tarp tų gūdžių, šimtamečių girių ir pelkėtų vietovių, kurios supo mano sodą, sutemus.
Tą vakarą būčiau spėjęs pasiekti miestą laiku, bet nuvažiavęs apie devynetą kilometrų sutikau automobilį atskuodžiantį iš priekio kelis kartus greičiau nei aš ir nenorėjusį manęs matyti, o gal ir iš tikrųjų nemačiusį. Kad ir kaip ten buvo, bet man teko gerokai suktelti iš kelio, nes jis važiavo laviruodamas tik tarp jam pačiam matomų kliūčių. Tokia netikėta proga pajutau pakelės griovio gilumą. Negana to, pamačiau, kad po tokio nusileidimo į griovį vienas mano dviračio pedalų guli kiek per toli nuo dviračio, kad jį dar būtų galima laikyti jo neatsiejama dalimi.
Danguje degė paskutinės saulės žaros, tačiau ant žemės šviesa jau apleidinėjo savo užimtas pozicijas, jose pradėjo kurtis šešėliai ir tamsa. Medžiai aplink mane atrodė didesni ir grėsmingesni, o paukščių balsai girdėjosi vis tyliau. Gamtą apimė tas stebuklimgas metas tarp dienos ir nakties, tas labai ankstyvas rytmetis arba vėlyvas vakaras, mistiškas laikotarpis.
Tuomet nenorėjau tose apylinkėse praleisti nė akimirkos ilgiau nei to reikalavo aplinkybės, todėl skubėdamas, nemokšiškai bandžiau pritvirtinti atsiskyrusį pedalą nuo dviračio. Keliu pralėkusi mašina man pakišo mintį paprašyti pagalbos iš pravažiuojančiųjų, tačiau ši idėja taip pat greit mirė kaip ir užgimė, nes kelias nebuvo itin mėgstamas vairuotojų, galbūt dėl savo aštrių posūkių ar dėl to, kad jame neįrengtas apšvietimas. O gal todėl, kad naktį kelią supantys medžiai atrodo lyg prie jo priartėtų, savo šakomis ruoštųsi jį pasiglemžti ir nebeatiduoti?.. Tačiau šios mintys man atrodė kiek nepagrįstos ir stengiausi jas nuvyti šalin.
Laikas tiksėjo nenumaldomai ir man šiaip ne taip pavyko su miško augalijos pagalba pritvirtinti tą nelemtą pedalą, kurį ėmiau minti atsargiai ir dėl to važiavau gana lėtokai. Sutemo. Kur tik akys žvelgė – visur tamsa ir aš įsijungiau savo dviračio lempas. Jos nenukentėjo per mano nusileidimą į griovį ir bent tuo galėjau džiaugtis.
Šviesa, kurią skleidžiau tirpo mane supančių girių tamsoje ir aš tikėjausi kuo greičiau pasiekti autostradą, į kurią įvažiavęs tolumoje išvysčiau savo miestą. Deja, bet nieko panašaus artimiausiu metu tikėtis negalėjau, nes ką tik pravažiuotas ženklas skelbė, kad iki miesto liko šešiolika kilometrų, o tai reiškė, kad autostrada, kuria nuolatos ūžia automobiliai, laukė manęs už trylikos kilometrų.
Važiuojant dviračiu girdi ne ką geriau nei pensininkas, karo veteranas. Visa tai dėl nuolatos švilpiančio vėjo pro ausis, sudarančio triukšmingą foną. Bet taip atsitinka tik iš tikrųjų važiuojant dviračiu, o tuomet aš vos riedėjau dėl nelaimingojo pedalo ir girdėti galėjau kiekvieną šlamesį. Tačiau aš negirdėjau nieko. Buvo taip tylu, kad girdėjau kiekvieną savo dviračio girgžtelėjimą, tačiau nieko iš tamsos apgaubtų girių bei pelkių, besiribojančių su keliu priešingoje jo pusėje. Iš pradžių tai erzino, kiek vėliau pradėjo kelti nerimą, kol galiausiai sąmonėje sudygo baimė daigai. Tuomet pirmą kartą supratau, kad tyla gali išvaryti iš proto.