I dalis
Neoromantikų kūryba
1929 m. Kaune išėjo žurnalas „Pjūvis“, užsimojęs restauruoti prieškarinės tautinio idealizmo literatūros principus, išvesti iš „tuštumos“ pradedančiųjų rašytojų kartą, išsiilgusią kažko svarbesnio negu „mašinos plerpimas“.
Ar kaimietiškų šaknų lietuvių literatūra, brutaliai grūdama į techniškosios civilizacijos schemą, nepraras savo gyvybingumo ir natūralaus veido? Ar literatūros subjektas, negavęs iš pasimetusių kūrėjų dvasinio branduolio ir vidinės istorijos, nepavers kūrybos „kaukių maskaradu“? Ką čia Lietuvoje griauti ir sprogdinti, kai mūsų nepriklausomos būties klodas toks plonytis ir trapus, o mūsų tautinės kultūros tradicijos tebėra jaunutės ir gležnos? Materialistinė pasaulėžiūra, išardžiusį moralinių vertybių metafizinį pagrindą ir įteisinusi revoliucinę prievartą kaip pažangos „pribuvėją“, palikusi žmogaus sielą be jokių amžinybės garantijų, „Pjūvio“ autoriams atrodė tik mąstymo akligatvis, pasmerkiantis meną natūralizmui, kuris nebejaučia anapus regimybės jokio būties tęsinio. „Grožis, dorovė, tiesos meilė telpa dvasios sąvokoje; visa kas negera, bjauru ar žema – materijoje“, – rašė 1929 m. kritikas P.Juodelis. Tikrasis menas – tai pasipriešinimas techniškosios civilizacijos prakticizmui. „Idealizmo klausimas mums yra šiandien buvimo klausimas. Mes norime išsivadavimo. Mes dairomės išeities“, – rašė tas pats P.Juodelis.
Pakilusiai Lietuvai reikalingi idealistai, kurie nuplautų nuo tautos veido okupacijų apnašas ir įgyvendintų vargingoje krašto kasdienybėje gėrio ir teisingumo idealus. Istoriją kuria žmogus – savarankiška esybė, o pasaulis tobulėja, kai tu pats daraisi šviesi ir tauri asmenybė. XX a. žmogui būtina grąžinti amžinybės sąvokas, o humanizmui Dievo – aukščiausios vertybės – mastą. XX a. menas gali vaisingai plėtotis tik idealumo sferoje, nes kūryba yra pajungta grožiui, kuris turi transcendentinę prasmę. Tokiomis idėjomis gyveno „Šatrijos“ draugija, įkurta 1924 m. Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete ir globojama šio fakulteto profesorių V.Mykolaičio-Putino, S.Šalkauskio, J.Ereto.
Į lietuvių kultūrą žengė nauja intelektualų karta, subrandinta pirmojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio. Katalikybė, tvirtai išsilaikiusi kaime, apsaugojo ją nuo revoliucinio radikalizmo, apsvaiginusio daugelį Europos intelektualų. Lietuviškų gimnazijų auklėtiniai, nebesimokę rusų kalbos, mažiau tebuvo veikiami marksistinės literatūros, skelbusios klasių kovą ir revoliucinį perversmą istorijos varikliu. Jie orientavosi „į idealistiniai krikščionišką kultūrą“ ir į Vakarų Europą, kur buvo siunčiami tęsti studijų, į nuosaikaus reformizmo teorijas ir individų dinamizmą.
Išaugusi Lietuvos nepriklausomybės kovų laikotarpyje, regėjusi savanorių pulkus, žygiuojančius į mūšius ties Širvintomis ar Radviliškiu, pirmąsyk gavusi lietuviškus pasus su įspausta vytimi, ši karta žvelgė į Lietuvos valstybę kaip į istorijos stebuklą ir visų vertybių viršūnę. Nevalia ja abejoti ar ieškoti jai alternatyvos kitokiuose pasaulio pertvarkymo planuose. „Pjūvis“, pasak P.Juodelio, „visa širdžia prijaučia dabartiniam „reakciniam“ mūsų politiniam režimui – lygiai jo principuose, lygiai taktikoje“, nes „su esama tvarka mes palydėtumėm tautą“. Poetas A.Miškinis rašė: „Vai, linksma buvo ir smagu, kol ėjome / Su Lietuva, kai kėlėsi gyvent iš naujo“. S.Nėriai vaidenosi Gedimino kalnas, kai „šventoji mūsų žemelė“, karstan dėta, kėlėsi iš numirusiųjų. „Tu – mano deganti širdis! / Tu – mano kraujas gyvas!“ – pasakys ji eilėraštyje „Tremtinio Lietuva“. Neoromantikai kūrė poetinę nepriklausomybės karų legendą ir prometėjišką savanorio mitą (K.Inčiūros drama „Savanorio duktė“, 1929; A.Miškinio poemų knyga „Keturi miestai“, 1938).
Idealistinės mąstysenos ir tautinių vertybių postulatai jungė „pjūvininkus“ ir „šatrijiečius“, nors vieni labiau akcentavo tautinį pradą, o kiti religiją. Visi jautėsi esą modernios literatūros kūrėjai, priklausą šio amžiaus meniniam kontekstui. Privalome kurti naujas vertybes, kurios alsuotų „dabarties gyvenimo ritmu“, nes modernizmas, pasak A.Vaičiulaičio, „yra gyvenimo būtinybė, ne kažin koks tuščias ir beprasmiškas prasimanymas“. Šiuolaikinės civilizacijos dinamikai nebetinka „konservatizmo kelias“, grindžiamas pseudoklasicizmo masteliais, kuriuos kaišioja A.Jakštas. „Dievas supranta visų tautų ir visų epochų kalbas: tad leiskite Jį mums garbinti savo tautos ir XX amžiaus kalba!“ – rašė J.Keliuotis 1930 m.
A.Miškinis, vienas iš „Pjūvio“ autorių, pradėdamas savo literatūrinį kelią, pats taikė į „Keturis vėjus“ ir vėliau yra padėjęs K.Binkiui eiliuoti jo „alijošiškas“ poemas. Šatrijiečių almanache „Granitas“ (1930) taip pat buvo apsčiai iš „Keturių vėjų“ atitekėjusio žodžio staigumo, kapoto sakinio sproginėjimų, šturmuojančios tonacijos („Nereikia man žvaigždėtų valandų romantikos, / užteks čiulbėti arijas“. P.Karuža).
Tačiau „Pjūvyje“ P.Juodelis paskelbė programinę atsiribojimo deklaraciją – „Kodėl mums nepakeliui su „Keturiais vėjais“. A.Jakštas taip pat įspėjo šatrijiečius – katalikybė nesuderinama su dekadentiška žodžių
ir minčių netvarka, atkeliavusia „iš Bolševikijos…“
Jaunoji idealistų karta, pakrikštyta Vaižganto romantikais ir pati save tapatinusi su romantizmo tradicija, jautėsi nebeišsitenkanti nė viename iš apibrėžtų lietuviškos stilistikos plotų. Istorinis romantizmas, paverstas „pilietinių dorybių mokykla“, pasak „Pjūvio“, nebeišreiškia dabartinio žmogaus individualybės, o jo epigonų retorikoje visiškai nėra „lietuviškos stichijos“. Palinkęs į „Keturis vėjus“, A.Miškinis iš pat pradžių suvokė, kad „kai kas jų programoje man… nepriimtina“. J.Aistis kritiškai žvelgė į lietuvių simbolizmo viršūnę – V.Mykolaičio-Putino „Tarp dviejų aušrų“, matydamas čia per daug aiškią proto persvarą ir pasigesdamas betarpiškumo.
Lietuvių literatūra, „pjūvininkų“ ir „šatrijiečių“ supratimu, turėjo dvi raidos galimybes šitame intensyvios kultūrinės cirkuliacijos amžiuje: mechaniškai pasisavinti didžiųjų Europos literatūrinių judėjimų estetinius ir meninius rezultatus arba savarankiškai rutuliotis, „pereinant nuosavu keliu visas turimas kultūros fazes“ (P.Juodelis). Pirmuoju keliu žengė simbolistai ir keturvėjininkai, kurie vis važinėjo į Europą mokytis, „o tuo tarpu mums piršo atneštines pažiūras, idėjas ir jų formas“ (A.Miškinis). Meno negalima importuoti. Naujos meno formos prigyja, tik suleidusios šaknis į tautos psichiką ir konkretų šito krašto istorinį bei kultūrinį dirvožemį, nes kitaip jos nutrupa kaip išdžiūvusios šakelės. A.Miškinis įtikinėjo, kad „Europą būtinai reikia vytis per Lietuvą“, „kad pasisavintume, kas jau padaryta, reikia ne aklai, nenustelbiant tautos būdo, dvasios ir būties pradų“.
Pastatytas didžiojo orientyro vieton, lietuviškumas turėjo pasukti literatūros kursą nuo beribių visuotinumo horizontų ir kontinentinių literatūrinių siūbavimų link gimtojo kranto. Neoromantikai vėl ėmėsi svarstyti tautos likimo problematiką. Etnografinė kaimo atributika (kryžiai pakelėse) virto embleminiais Lietuvos vaizdais, o kaimo papročiai (krikštynos, piršlybos, pakasynos) žmogaus būties matmenimis ir tautinio pastovumo prielaida. Nuo urbanizacijos kontrastų ir įtampų atsigręžta į nesudrumstą Lietuvos gamtą, kuri tapo vieninteliu pasaulio harmonijos ir amžinybės pagrindu. Restauruotas intymus emocinis kalbėjimas, nes žmogaus esmė tebeglūdi emocinėse būsenose, ir išreikšti jų tikrumą, kaip „vertybę sau“, yra kūrybos tikslas. Konkretaus vaizdo faktūra, lipdoma iš kaimo realijų, liaudies dainos stilistikos ir sodiečio frazeologijos, išstūmė abstrakcijų leksiką, o tvirta konstrukcija pažabojo avangardistinę susigrūdusių žodžių „laisvę“ ir plakatišką išskaičiavimų kompoziciją. Dekretuoti nauji nacionalinės poetikos normatyvai – plastinis vaizdas atspindi konkrečią istorinio laiko aplinką, bet kyla iš intuityvaus suvokimo gilumų; emocinio betarpiškumo tonacija atveria žmogaus padėtį šią akimirką, o kartu nujaučia begalybėn nueinančią būties perspektyvą; išgyvenimo ir žodžio ekspresija jungiasi su liaudišku paprastumu ir aiškumu.