Judita Vaičiūnaitė – modernios lietuvių literatūros atstovė. Dažnai vadinama miesto poete, kadangi daugelyje jos eilėraščių vyrauja miesto tematika. Bandydama atsisakyti mažybinių formų, saldumo, dainingumo, ieškojo miesto tikrovėje kažko nepakartojamo, egzotiško. Jos eilėraščių pasaulis labai įvairus, poezija kupina atradimo jausmo. Pabandysime šių aspektų paieškoti viename iš poetės paskutiniojo rinkinio ,,Pilkas Šiaurės namas” eilėraščių ,,Gulbės”.
Eilėraštis mus nukelia į aiškiai nusakytą erdvę, vietą (netgi kiekvienoje strofoje paminėtą) – ,,Vilniaus širdy netoli Žemutinės pilies”. Vilnius – autorės kūrybos miestas, dažniausiai minimas jos eilėraščiuose, o Žemutinė pilis – kunigaikščio Žygimanto Augusto “namai”. Šis aspektas patvirtina vieną iš Juditos Vaičiūnaitės kūrybos bruožų – aprašymą ir domėjimąsi Lietuvos istorija, iškiliomis asmenybėmis.
Vieta sukonkretinama iki tvenkinio vaizdo, kuriame plaukioja prijaukintos gulbės. Iš karto mums kyla klausimas – kodėl prijaukintos? Juk gulbė yra laisvas laukinis paukštis, kuris neturėtų būti niekieno varžomas. Nebent šioms gulbėms čia patinka, jos čia randa šilumą, saugumą. Gyvenančios senam tvenkiny, atsispindinčios šimtmečių veidrodžiuose gulbės tampa savotišku amžinumo simboliu, palaikančiu nemirštamą to pasaulio būtį.
Jau pirmos strofos paskutinėje eilutėje yra užuomina į eilėraščio vyksme dalyvaujantį žmogų: ,,virpantys pirštai palies…”. Toliau mes pamatome raudoną suknią, žaidimą perlais(prabangos, gyvybingumo simboliai) ir purslais. Raudona suknia palyginama su erškėtrožės žiedu. Viskas vyksta paslaptingai, neaiškiai: ,,tarytum sapne”. Paslaptingumo teikia ir metafora ,,gležnas erškėtrožės žiedas kaitroj įsiplieks”, kaip aliuzija į tam tikrų jausmų proveržį, kažkokius karštus išgyvenimus.
Poetę labiau domina ne herojiškos asmenybės o dramatiškų likimų, didelių aistrų žmonės istorijoje. Ir štai mes išvystame Barborą Radvilaitę, bet jau ne gyvą, o tik jos atvaizdą, jos dvasią: ,,temstant išeis iš portreto, tyli prisišlies…”. Ši moteris eilėraštyje įgyja lėmėjos galių. Atrodo vien ji gali palaikyti tą tvarką, tai yra sugrąžinti gulbinus, sugrąžinti laukiančioms gulbėms meilę. Suvokdami, jog Radvilaitė eina išvien su gulbėmis, galime numanyti, kad tos gulbės “gyvos” vien tikėjimu kunigaikštiene. Būdama fatališka moteris, Barbora Radvilaitė tampa meilės, moteriškumo, darnos sugražintojos simboliu.