Jonas Biliūnas
Jonas Biliūnas gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse (Anykščių raj.), pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Gimnazijai J.Biliūną paruošė kaimo daraktorius (mokytojas). 1891-1899m. mokėsi Liepojos gimnazijoje. Čia įsitraukė į visuomeninę, politinę veiklą. 1893m. mirė J.Biliūno tėvai. Atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko giminių materialinės paramos. Vertėsi privačiomis pamokomis. Po 1900 m. baigus Šiaulių gimnaziją įstojo į Tartu universiteto medicinos fakultetą. Įsitraukė į studentų judėjimą ir 1901m. iš universiteto buvo pašalintas už dalyvavimą demonstracijose. 1901-1902m. gyveno Liepojoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, kur dantų gydytoja dirbo būsimoji žmona Julija Janulaitytė, ten subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos grupę ir kurį laiką jai vadovavo. 1902 m. kaip svečias dalyvavo Lietuvos demokratų partijos suvažiavime. Vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius, kaip ,,Darbininkų balsas“, redagavo jo pirmus du numerius. 1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui „Draugas“ leidimą, tačiau vadovavimą organizacijai perėmus V. Kapsukui, iš jos pasitraukė. Tais pačiais metais įstojo į Leipcigo Aukštąją prekybos mokyklą, kur greta studijų domėjosi literatūra. 1904m. įstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros, taip pat studijavo ir Leipcigo universitete. Sveikatai pablogėjus, J.Biliūnas 1905m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje (Niūronyse, Rozalime, Kačerginėje). Tuo metu daug rašė. Pirmoji grožinė knyga „Įvairūs apsakymėliai“ buvo išleista 1906m.. Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras. 1907 m. įkūrė LSDP apskrities organizaciją Panevėžyje. Metų pabaigoj (1907 m. gruodžio 8 d.) Zakopanėje (Lenkija) mirė. Jono Biliūno palaikai 1953 metais perkelti į Liudiškių piliakalnį (Anykščiuose).
Jonas Biliūnas – itin ryški XX amžiaus pradžios lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra. Mirė vos 28 metų, tačiau jo veikla skirtinga ir įvairi. Didžiausi nuopelnai – grožinei literatūrai. Pripažintas lietuvių literatūros klasikas, pirmasis mūsų tautos rašytojas, ištobulinęs apsakymą, literatūroje iškėlęs žmogaus vidinį pasaulį į pirmą vaizdavimo planą ir nuoširdžia meile sušildęs sukurtų žmonių paveikslus. Iš jo kūrinių nuo pradinių klasių mokosi ne pirma skaitytojų karta.
XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvių rašytojo gyvenimas buvo skurdus, lydimas nepriteklių. Kaip ir daugelis jo bendraamžių, susirgo džiova.