Justinas Marcinkevičius
(g. 1930)
Valstiečio sūnus, 1954 m. baigęs Vilniaus universiteto Istorijos-
filologijos fakultetą, natūraliausiai sujungė savo kūryboje lietuvių
literatūros artimumą žemei su romantiniu dvasingumo pradu. Nuo pat pirmojo
eilėraščių rinkinio Prašau žodžio (1955), kurį E.Mieželaitis pasitiko
džiaugsmingu šūksniu: „Jis gimė poetu“, pastovi jo lyrikos versmė buvo
kaimo vaiko psichika, besigręžianti į savo pradžią ir plastiškai jaučianti
daiktų realumą. Artojo šeima, sėdanti prie vakarienės stalo, jo
eilėraščiuose tapo amžino būties vyksmo sakraliniu aktu, o šeimos ryšys,
toks stiprus liaudies etikoje, meilės – svarbiausio poetinio išgyvenimo –
pagrindu.
Idėjinio apsisprendimo būtinybė, privaloma visiems į viešumą
išeinantiems pokario vaikams, įbrėžė į Marcinkevičiaus kaimietiškų šaknų ir
liaudies dainas stilizuojančią lyriką griežtą minties judesį, ieškantį
galutinio atsakymo („Visą laiką ieškau vieno taško, / iš kurio išeina visos
tiesės“). Trumpalaikis pradedančio poeto, Prienų gimnazisto, areštas
eilėraščių rinkinio „Šventoji duona“ sulaikymas privertė paspartintai
prisiimti revoliucijos ir socializmo postulatus kaip vienintelę istorijos
padiktuotą gyvenimo ir kūrybos alternatyvą („Štai šitas kelias mūsų, / O
šunkelis – anų“), išsižadant vilties išsaugoti žaliuojančią vienkiemių
Lietuvą. Su tik ką įtikėjusiojo kategoriškumu („Aš manau, / kad poetas /
kiekvienas / turi būt / prokuroras / priešui“) jis šoko poetizuoti
pagrindinių socialistinės pasaulėžiūros kategorijų – Leninas, darbas,
aktyvus veiksmas, kolektyvizmas, atmesdamas individualizmą ir orientaciją į
Vakarų gyvenimo būdą bei kultūrą kaip tautos ir žmoniškumo išdavyste
(apysaka „Pušis, kuri juokėsi“, 1961). Stengėsi susikurti logizuotą
visuotinių vertybių sistemą, kuri nesikirstų su esama tvarka, o ją
pateisintų globalinės žmonijos raidos ir moralinių principų aspektu.
Racionalistinis mąstymas, guldantis pasaulį į aiškias ir griežtas istorinės
būtinybės schemas, stūmė poeto kūrybą į optimistinę santarvę su pasauliu ir
savimi, kuri atliepė lituanizuojamos kompartijos tikėjimą šviesia
sovietinės Lietuvos ateitimi. Ankstyvoji Marcinkevičiaus kūryba – šito
naivaus ir apgaulingo tikėjimo balsas, gana patetiškas, bet nuoširdus („Pro
rytmečio vartus / išeinam aukštesni, / o kelio vingiuose – / aukštų
svajonių žymės“).
Logikos karkasas, stipriai ideologizuotas, kelia visą
Marcinkevičiaus eilėraščio struktūrą, neleisdamas jai blaškytis ir
subyrėti. Tai svarbiausia jo lyrikos rinkinių Duoną raikančios rankos
(1963), Liepsnojantis krūmas (1968) koordinatė, paveldėta iš pokario
laikotarpio kartu su energingu skubėjimu į valingas išvadas, kartu su
bendrųjų kategorijų virtinėmis ir patetiškomis intonacijomis („Aš milijonai
rankų / žemę į saulę kelia“) ir tribūniškais moralizavimo šūksniais („Tegu
nuskęsta laivai, / blogybėm ir ydom pakrauti“). Nesvyruojantis loginis
piešinys ir tauriai iškilminga kalbėsena pastebimai slopino intuityvaus
poetinio suvokimo gelmę ir eilėraščio potekstę.
Marcinkevičius – dramatiškos prigimties poetas. Kai vidiniai
prieštaravimai, slopinami utopinių iliuzijų ir konformistinės laikysenos,
vis dėlto prasiveržia į eilėraštį, gimsta aštrių lūžių psichologinis
vyksmas, kupinas pokario kartos egzistencinio netikrumo.
Naktim į gryčią mišias veržias
sulytas, purvinas – ir ima guostis.
Aulus džiovina Ąžuolas ir Beržas,
ant šautuvo užmiega jaunas Uosis.
Ir stalas atiduoda miškui maistą.
Ir puodas kantriai verda seną vištą.
Ir aš gūžiuos į pašukinį maišą –
sargybon išvarytas, saugau mišką.
O paryčiu į gryčią miestas beldžias.
Net šuo – ir tas išmoko nebeloti.
Ir pirmąkart girdžiu, kaip tėvas meldžias,
atidarydamas duris lyg skaudžią votį.
Man jau nereikia aiškinti: toks metas…
Tamsoj sugrabalioju duoną, sviestą
ir vėl, tą patį maišą užsimetęs,
sargyboj stoviu. Saugau miestą.
Marcinkevičius sukūrė iš vidinių savo kartos prieštaravimų aukštą
eilėraščio įtampą, neišsižadėdamas logiškojo sąryšingumo ir vaizdo
plastikos – tradicinių klasikinės lyrikos elementų. Jis grąžino į lyriką
etinę refleksiją, savaip pratęsdamas V.Mykolaičio-Putino dvasinės
autoanalizės tradiciją. Etinės vertybės sukūrė jo lyrikoje aukštą budėjimo
nuotaiką: eilėraštis virsta didžiosios išpažinties ir tikėjimo aktu, kur
žmogus pakyla virš smulkmenų į būties esmių regėjimą, į savo laikinumo ir
savo pašaukimo meditaciją, būtiną, kad žodis taptų dvasine jėga. Įprastuose
daiktuose atsirado nauji metmenys – kažkas neužbaigto, nueinančio tolumon,
paslaptingai įsiterpiančio į žmogaus likimą. Užsimezgė keistas, logiškai
nepaaiškinamas reiškinių ryšys, atskiroje smulkmenoje prabilo fundamentinė
esmė, besidriekianti į begalybę.
Tylėsiu ir aš.
Gera eiti su tylinčiom upėm.
Auga kažkas tyloje.
Gal mintys?
Gal žuvys?