Gargždų “Vaivorykštės” gimnazijos
1e g kl. mok. Martyno Jockaus
Referatas:
Lietuvių liaudies dainų pasaulėvaizdis
tautosakoje
2004-12-19
Turinys:
1. Referato tikslai
2. Įvadas
3. Tautosaka ir kalba
4. Liaudies dainos
5. Darbo dainos, kasmetinių papročių dainos
6. Vestuvių dainos, karo dainos
7. Liaudies daina “Sesyčių raudojimas”
8. Liaudies dainos “Sesyčių raudojimas” analizė
9. Išvados
10. Naudota literatūra
Referato tikslai:
1. Įsigilinti į lietuvių tautosaką, liaudies dainas.
2. Paskaityti liaudies dainų.
3. Susirasti informacijos apie įvairių rūšių liaudies dainas.
4. Išmokti nagrinėti įvairias dainas.
5. Gilinti žinias apie lietuvių tautosaką ir dainas.
6. Skaityti mokslinę ir kritinę literatūrą.
Įvadas
Tautosaka – tai žodinė, meninė, kolektyvinė ir nerašytinė liaudies kūryba. Tautosaka skirstoma į pasakojamąją (pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas), dainuojamąją (daina, rauda, sutartinė, giesmė) ir smulkiąją (patarlės, minklės, mįslės, priežodžiai, užkalbėjimai, įvairių garsų pamėgdžiojimai). Lietuvių tautosakai būdingas lyrizmas – gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas.
Pati muzika (taigi ir dainos) yra senesnė už verbalinę kalbą. Pirmykščių žmonių muzika buvo daugiausia paukščių ir žvėrių mėgdžiojimas: įvairiu ritmu kartojami nevienodo aukščio ir tembro garsai. Pirmykščiai žmonės bendravo su aukštesniosiomis jėgomis – taip atsirado ritualai ir jiems reikalinga kalba. Medžiotojai ir kariai nuo neatmenamų laikų dainavo, šoko ir grojo, norėdami įgauti drąsos ir įveikti baimę. Muzika ir dainos visuomet buvo švelniausių jausmų tarpininkės, žadino simpatiją, meilę, teikė erotinio patrauklumo.
Kai kurių tautų žmonėms pagrindinė muzikos funkcija buvo lydėti kulto apeigas, bet ji skambėdavo ir per šokius, varžybas, puotas.
Tautosaka ir kalba
Didžiuliai lietuvių kalbos turtai slypi liaudies kūryboje – tautosakoje. Pirmieji spausdinti lietuvių tautosakos tekstai yra trys lietuvių liaudies dainos: “Anksti rytą rytužėlį”, “Aš turėjau žirgužėlį” ir “Aš atsisakiau savo močiutei”. Jas lietuvių kalbos turtingumui ir melodingumui pailiustruoti P. Ruigys įdėjo į 1747 m. vokiečių kalba išėjusį “Lietuvių kalbos kilmės būdo ir savybių tyrinėjimą”– istorinę studiją apie lietuvių kalbą, jos kilmę ir pobūdį.
Ruigio išspausdintos dainos atkreipė Europos humanitarų dėmesį į lietuvių liaudies dainas: vokiečių literatūros teoretikas J. Herderis leidinyje “Tautų dainos” tarp 16 įvairių tautų dainų paskelbė 8 lietuvių liaudies dainas; J. V. Gėtė lietuvių vestuvinę dainą “Aš atsisakiau savo močiutei” panaudojo dramoje “Žvejė”.
Pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys išleistas Karaliaučiuje 1825 metais. Rinkinyje lietuvių ir vokiečių kalbomis buvo pateiktos 85 dainos, įdėtos 7 dainų melodijos ir įvadinis straipsnis, kuriami buvo išvardytos svarbiausios dainų ypatybės, rodančios tautos būdo taurumą – paprastumas, tikroviškumas, švelnumas, deminutyvų gausa ir įvairovė, moralumas ir jautrumas.
“Dainos” pakartotinai buvo išleistos dar tris kartus. Jos buvo verčiamos ir į kitas kalbas.
Nepaprastai reikšmingų tautosakos darbų yra parengę broliai Juškos. Kunigas A. Juška surinko apie 7000 liaudies dainų ir 2000 melodijų, aprašė vestuvių papročius, sukaupė daugiau kaip 30 000 lietuvių kalbos žodžių. Pasitelkęs į pagalbą brolį filologą J. Jušką, medžiagą tvarkė ir rengė spaudai. Juška pirmasis iš lietuvių liaudies dainų leidėjų dainas ėmė klasifikuoti žanriniu principu: skyrė vestuvių, karo, vaišių, mitologines dainas bei raudas.
Stambių tautosakos rinkinių yra išleidęs visuomenės veikėjas daktaras J. Basanavičius.
Liaudies dainos
Plačią liaudies poetinės kūrybos sritį, išsiskiriančią tuo, kad joje dominuoja vidinis gyvenimas – mintys, jausmai, būsenos, nuotaikos, – vadiname liaudies lyrika. Kadangi jai būdinga ir eiliuota kalba, todėl tinka ir liaudies poezijos terminas. Ryškiausia lietuvių liaudies lyrikos rūšis yra dainos, nuo to įsigalėjo tradicija šią kūrybos rūšį vadinti dainuojamąja tautosaka (daina – viena iš labai senų kūrinių rūšių meno istorijoje). Kitose tautose liaudies lyrika pasireiškė giesmėmis, himnais, dainomis, raudomis bei lyrinėmis improvizacijomis. O lietuvių lyrika išsiliejo dainomis ir raudomis.
Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pavyzdžiui, supant, liūliuojant vaiką dainuojamos lopšinės, o pavasarį patiems supantis lauke pakabintose sūpuoklėse – sūpuoklinės dainos. Lankant sekmadieniais rugius, buvo dainuojamos paruginės dainos, šokant – šokių, o per vaišes dainuodavo vaišių dainas. Bet ne visos dainos buvo skirtos atitinkamoms progoms. Buvo dainuojama ir šiaip, bet
kada – ilsintis, jaunimui suėjus vakaroti, moterims triūsiant po namus.
Liaudies dainos yra skiriamos į tokias tris grupes: kasmetinių darbų ir papročių dainos, asmens ir šeimos gyvenimo dainos bei visuomenės gyvenimo dainos.