Graikų mitai – tai istorinės legendos apie dievus, pusdievius, dievaites, padavimai apie didvyrius. Ši kūryba atskleidžia didžiąją antikos istoriją, žmonių mąstymo ir pasaulėžiūros vystymąsi. Graikų mitai iš pradžių buvo kuriami išgalvotų istorijų pagrindu. Laikui bėgant, liaudis suprato, kad mitais, pasakojamais iš lūpų į lūpas, galima perduoti labai svarbios reikšmės informaciją – tautos ir jos kultūros istoriją. Taip garsieji mitai išliko iki šių dienų. Jie džiugina šiandieninį skaitytoją savo turiningumu, menine kalba.
Šiame darbe keliami klausimai: „Pagrindinės žmogiškosios vertybės graikų mituose. Kokios jos? Kokie panašumai tarp antikos ir mūsų dienų žmogiškųjų vertybių?“
Antikos sąvoka
Antika (pranc. antique, lot. antiquus – senovinis) – tai senovės graikų ir romėnų pasaulis, senovės istorijos dalis. Šis pasaulis gyvavo apie VIII-VII a. pr. Kr. – V m. e. a.). Jo teritorija geografiškai apima Viduržemio jūros regiono kraštus.
Graikų filosofija
Graikų filosofija – svarbus tuometinio dvasinio gyvenimo veiksnys. Ji sudarė ne tik Europos filosofijos pradinį tarpsnį, bet ir apsprendė visą tolesnę europiečių mąstysenos raidą. Ši filosofija atstovauja savarankiškam mąstymo tipui ir išlieka aktuali iki šių dienų.
Pirmos filosofinės sistemos išaugo iš mitų, kuriuose graikai savo kultūros aušroje mėgino sudaryti bendrą pasaulio vaizdą ir išsiaiškinti jo kilmę. Šiuose mituose jie suvokė, kad visiems daiktams bei reiškiniams būdingas bevaizdis, neapibrėžtas ir kintamas chaosas, iš kurio gelmių gimsta viskas, kas yra įvairovė. Bet jei mitas aiškino pasaulio kilmę besikaitaliojančiais gimdymo aktais, tai pirmieji gamtos filosofai stengėsi atspėti, koks yra tas pradas, kuris lemia daiktų sąryšį.
Antikos mokslininkų požiūris į žmogų
Platono (428-427 m. pr. Kr.) idėjos buvo neatskiriama antikos pasaulėžiūros dalis, kaip evoliucijos ar pažangos idėjos mūsų laikais. Mąstytojo filsofinėje sistemoje žmogus yra fizinio pasaulio dalis, kadangi jis turi kūną, per kurį įgyja juslinę patirtį. Tačiau žmogus turi ir nematerialinį protą, gebantį pažinti regimąjį pasaulį pranokstančias amžinąsias tiesas. Žmogus turi ir vairuojančiąją galią – sielą. Ją Platonas įsivaizduoja kaip važnyčiotoją, kuris valdo ir pats yra valdomas poros žirgų – proto ir kūno.
Protas ragina sielą keliauti į dangiškųjų idėjų sritį ir šias idėjas suvokti; kūnas trokšta pasilikti tarp žemiškųjų dalykų ir klausyti pojūčių.
Žmogaus siela yra blaškoma šių dviejų prieštaringų jėgų. Ji norėtų būti vairininku, tačiau neleidžia kūnas – jos kalėjimas. Todėl, sako Platonas, žmonės nėra iš tikrųjų laisvi, jeigu jų gyvenimo tikslas – patenkinti kūno troškimus. Tačiau mūsų siela gali nusimesti šią naštą ir vadovauti mūsų gyvenimui, valdydama tiek kūno būsenas, tiek intelektualines pastangas. Bet tik užbaigusi egzistenciją kūne, siela pakyla aukštyn į amžinąjį idėjų pasaulį.
Siela ir kūnas Platonui skiriasi kaip dangus ir žemė. Siela yra nemirtinga, ji kūne gyvena tik laikinai.
Platonas padarė tokias išvadas: regimasis pasaulis – pojūčių pasaulis, nuomonių sritis; realusis pasaulis – pasaulis, kuris plyti už pojūčių, tikrojo pažinimo sritis.
Aristotelis apie tiesą
Aristotelio sielos koncepcija visiškai skirtinga negu Platono. Jis palaiko vyraujantį graikų mąstytojų įsitikinimą, kad siela yra gyvybės šaltinis; tirdami sielą, mes pažįstame skirtingas gyvybės formas. Sielos sąvoka apima visa, kas šiame pasaulyje yra gyva. Visai nebūtina, kad siela gyventų atsiskyrusi nuo kūno ar būtų amžina. Priešingai, siela suteikia kūnui gyvastį. Siela – tai ne tas pat, kaip protas. Aristotelis žmogų laiko aukščiausiąja kūrinijos pakopa.
Graikų mitų ypatybės
Matriarchato laikotarpio graikų mitams būdingas tikėjimas, kad žemė pagimdžiusi įvairias stichiškos, nenatūralios gyvulių, iš dalies žmonių formos pabaisas.
Pasaulio atsiradimas vaizduojamas tokia tvarka: beribis Chaosas → Žemė – Gaja → Tartaras – bedugnė → Meilė – Erotas → Tamsa – Ereba → Naktis – Niuktis → Šviesa – Eteris → Diena – Hemera → Dangus – Uranas → Kalnai – Jūra. Vėliau gimė dievai, karaliavę Olimpe (šventasis dievų kalnas).
Pirmykštės bendruomenės mitiniuose vaizdiniuose yra totemizmo (tikima įvairiais stabais, t.y. skulptūrėlėmis), animizmo liekanų (dievas Dzeusas įsivaizduotas kaip erelis, žaibas; deivė Atėnė – kaip pelėda, gyvatė).
Mitologija suklestėjo II-ojo tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje. Tada galutinai susiformavo Olimpo dievų panteonas, ir daugelis jų pakluso Dzeuso, žmonių ir dievų tėvo, valdžiai.
Kiekviena Olimpo dievybė turėjo tam tikras funkcijas: Atėnė – karo, meno, amatų deivė, miestų, šalių globėja; Artemidė – medžioklės; Afroditė – meilės ir grožio deivė; Hermis – prekybos dievas, dievų pasiuntinys. Vėliau pasakojimus apie pabaisas pakeitė mitai apie herojus – Heraklį, Tesėją. Tie herojai kovėsi su pabaisomis ir jas naikino.
Tarp mitologinių personažų žymią vietą užėmė kultūriniai herojai (dievai, titanai, pusdieviai). Pavyzdžiui, su Atėne siejamas
alyvmedžio, su Dionisu – vynininkystės atsiradimas; Prometėjas davęs žmonėms žinių, išmokęs amatų, skaičiavimo, rašto. Kultūriniams herojams artimi pusiau legendiniai, pusiau istoriniai įstatymų leidėjai, miestų kūrėjai – Kadmas, Tėbų įkūrėjas; Likurgas, Spartos įstatymų leidėjas), didieji menininkai, išradėjai, poetai – skulptorius Pigmalionas, išradėjas Dedalas, dainininkai – Orfėjas, Arionas.