LIETUVA PROSPERO MERIMEE
NOVELĖJE “LOKYS”
“Lokys” (“Lokis”) – paskutinioji Prospero Merimee novelė, išspausdinta autoriui dar esant gyvam – 1869 metų rugsėjo 15 dieną žurnale Revue des Deux Mondes. Ji sumanyta 1867 metų pavasarį. Imperatorienės Eugenijos, Napaleono III žmonos, salone buvo mėgstama balsu skaityti baisias istorijas. Laiške savo artimai draugei Jenny Dacquin (1868, rugsėjo 2) jis aptaria novelės turinį, aiškiai jį parodijuojamas:
Veiksmas vyksta Lietuvoje – šalyje, kurią jūs gerai pažįstate. Ten kalbama beveik grynu sanskritu. Vienai įžymiai tos šalies damai medžiojant atsitinka nelaimė – ją sučiupęs nusineša beširdis lokys, ir dėl to ji išeina iš proto; bet vis dėlto ji pagimdo puikaus sudėjimo berniuką, kuris išauga į žavų vyriškį – tik jį kamuoja juodos mintys ir keisti nesuprantami įgeidžiai. Jis veda ir pirmąją vestuvių naktį suėda savo žmoną visai žalią.
Novelės veiksmas vyksta Lietuvoje-tolimame ir gūdžiame Europos užkampyje.
Merimee novelėje Lietuvos vizija iškyla dviejų regėjimo taškų sankirtoje. Tai, kas vyksta viename Žemaitijos dvare, stebi ir vertina patys šio egzotiško ir nuošalaus krašto gyventojai. Bet tuo metu šią istoriją vertina ir komentuoja profesorius Vitembachas, svetimšalis stebėtojas, įgaliotas Vakarų Europos sakytojas.
Merimee niekada nesilankė Lietuvoje. Ją jisai įsivaizdavo tik iš rašytinių šaltinių ir iš Lietuvos žmonių, su kuriais susipažino Paryžiuje, kur įkūrė “Lietuvos draugiją”. Nauja emigracijos banga plūstlėjo į Paryžių po 1863- iųjų sukilimo. Šioje emigrantų aplinkoje Merimee susipažino su lenkų rašytoju Edmondu Choieckiu, pasirašinėjusiu slapyvardžiu Charles Edmond. Pastarojo knyga Pavergtoji Lenkija (La Pologne captive) Merimee buvo vienas svarbiausių informacijos apie Lietuvą šaltinių. Kitas Merimee informacijos šaltinis buvo Adomo Mickevičiaus kūryba. “Lokyje” poeto vardas minimas du kartus: pirmąsyk, kai pateikiamas jo baladės “Trys Budriai” vertimas, ir antrąsyk, kai aprašoma Žemaitijos giria ir žvėrių karalystė. Nemaža laiškų Merimee gaudavo iš Rusijos. Juose taip pat buvo rašoma apie politines Lietuvos aktualijas. Skirtingai nuo Paryžiaus emigrantų, dažniausiai kalbėjusių lenkiškai, bet, kaip ir Adomas Mickevičius, laikiusių save lietuviais, rusų politikai skelbė,kad lietuviai nėra tikri svetimtaučiai kaip lenkai, o nutolę nuo senojo rusų kultūros kamieno.Vaizduodamas “Lokyje” Lietuvą, Merimee sekė Mickevičiaus poema Ponas Tadas trimis atžvilgiais: aprašydamas Lietuvos gamtą; ryškindamas aristokratų tradicijas, kultūrinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą; praskleisdamas lietuvių liaudies, tapatinamos novelėje su žemaičiais, tikėjimus. Iš Mickevičiaus Pono Tado Merimee perėmė požiūrį į Lietuvos girias kaip utopine erdvę, į kurią niekas, išskyrus poetus ir burtininkus, nėra prasikvelbęs. Mickevičiaus poemoje Lietuvos girių vaizdas suaugęs su pagoniškos Lietuvos prisiminimais, jos vaizduojamos kaipžmogaus ir gamtos santarvės vieta. Merimee novelėje padavimas apie pirmykštį žmogaus ir gamtos sutapimą įdėtas į grafo Šemetos lūpas:
Mes jojame, pone profesoriau, į girią, kur dar ir šiandien tebeegzistuoja ir puikiai laikosi žvėrių karalystė, gūžtelynas, didžiosios įsčios, didysis gyvasties žaizdras, Taip, pagal mūsų tautos padavimus, niekas dar nėra ištyręs jos gelmių, niekas nėra prasiskverbęs iki šių girių pelkių glūdumos, išskyrus, žinoma, poetus ir burtininkus, kurie prasibrauna visur… Ten žvėrių respublika, o gal konstitucinė monarchija… negaliu pasakyti – katra iš jų.
Nors grafas ir sako profesoriui Vitembachui, kad atvykes į Žemaitiją jisai atsidūrė “laukinių krašte”, lietuvių didikų buitis vaizduojama pagal europietiškus standartus. Tekste konstatuojama: “Daugumos įžymių lietuvių šeimų namuose jūs pamatysite nuostabių sidabrinių indų, puikių baldų, brangių persiškų kilimų.” Grafų Šemetų elgesys atitinka stereotipinę aristokratų laikyseną. Išvydęs savo jaunąją žmoną lokio letenose, Mykolo Šemetos tėvas, “kaip tikras riteris”, buvo bepuoląs žvėrį su medžiokliniu peiliurankoje. Grafienei išprotėjus, koketiškumas yra “vienintelis dar jai likęs žmogiškas jausmas”. Negalėdamas kitaip jos nuraminti, daktaras naudojasi vievintele tikra priemone – pagraso nukirpti jai plaukus, kurių jaunystėje jos turėta, matyt labai gražių. Koketiškumas – vienas būdingiausių panelės Iviskos bruožų, o ji, kaip jau sakėme, atitinka išsilavinusios to meto damos stereotipą. Gryna Merimee išmonė yra novelėje minimas eilėraščių senovine prūsų kalba rinkinys. Profesorius Vitembachas, pareikšdamas, kad senovinė prūsų kalba yra išnykusi prieš “trisdešimt metų”, jos gyvavimą pratęsia ištisu šimtmečiu. Didžiausias profesoriaus Vitembachoatradims Šemetų bibliotekoje – tėvo Lavickio Catechismus Samogiticus. Taigi Merimee ignoruoja istorines Žemaitijos koordinates. Istorines realijas jis keičia išgalvotomis nuorodomis ir, užuot įvardijąs autentiškus lietuvių kultūros personažus, įveda išgalvotus, kurių pavardės primena iš tikro gyvenusias asmenybes.Prūsų kalbos išnykimo datą nukėlus į I amžių, paryškinama paralelė
su Žemaitija, kuri novelėje taip pat pasirodo beprarandanti savo kalbą. Kalbos nuosmukis pateikiamas kaip /žmogiškumo/ praradimas. Finaliniame “Lokio” epizode panelė Ivinska “apsipylusi krauju”, “gerklė prakąsta” gali būti siejama su nesėkmingomis jos pastangomis išlaikyti žemaičių kalbą. “Lietuviška mūza” nutyla kaip tik tada, kai grafo Šemetos asmenyje žvėriškumas nugali žmogiškumą.
“Lokyje” liaudies kultūra vertinama pagal tai, kokį pėdsaką tauta paliko istorijoje. Įgaliotas sakytojas atskiria lietuvius nuo tų tautų, kurios išnyko be pėdsakų. Bet didesnių vilčių dėl žemaičių kultūros ateities jis nepuoselėja. Šiuo atžvilgiu grafas Šemeta, abejojantis dėl lietuvių literatūrosgalimybių, atrodo esąs autoriaus įgaliotinis. Anot grafo, “tarp žmonių, kurie moka tik žemaitiškai, neatsirasnė vieno, mokančio skaityti”. Toks lietuvių kultūros vaizdas yra, semiotiškai tariant “atjungtas” nuo istorinės realybės. I amžiuje lietuvių kalba buvo dėstoma daugelyje pradžios mokyklų, ja buvo publikuojami ne vien bažnytiniai ir folklioriniai tekstai.
Kitas laikinio “atjungimo” pavyzdys: profesorius Vitembachas, I amžiaus mokslininkas, sprendžia tas problemas, kurios buvo iškilusios I amžiaus raštijos kūrėjams. Rengdamasis Evangelijos vertimui, jis renka žodyną žemaičių kalbos žodynui, ieško atramo žodinės kalbos tradicijoje. Iš I į V amžių nukeliama ir pirmoji lietuvių kalba išspausdinta Biblija.
Taigi galima sakyti, kad Prospero Merimee Žemaitija yra ir archajiška, ir utopiška šalis. Atjungimo procedūros iškelia literatūrinį Žemaitijos mitą virš istorinės realybės.Tačiau analogiškos procedūros gali įgyti ir demitifikavimo funkciją. Toks, pavyzdys, yra į “Lokį” įterptos Mickevičiaus baladės “Trys Budriai” vaidmuo. Mickevičiaus baladė “Trys Budriai”, kurios paantraštėje pažymėta “Lietuvių baladė”, neturi tiesioginio ryšio su autentiškomis lietuvių liaudies baladėmis. Pastarosios, kaip žinia, yra lyriškos, dainingos it tragiško turinio. Mickevičius atkuria tautosakinį modelį transformuotu pavidalu, išlaikydamas stebuklinėms pasakoms būdingą naratyvinę struktūrą: senasis Budrys siunčia tris savo sūnus į tris svetimas šalis. Du iš jų siekia įsigyti objektų (turto ir papuošalų), primenančių stebuklinių pasakų magiškuosius objektus. Trečiasis brolis ieško žmonos. Po įvairių išbandymų visi sūnūs grįždami parsiveža žmonas – lenkaites. Šiame pasakojimeatpažįstame vladimiro Proppo aptartasias funkcijas – stoka, išvykimas, erdvės keitimas, kova, sugrįžimas ir vestuvės. Stebuklinę pasaką taip pat primena priešprieša tarp vyresniųjų ir jaunesniojo brolio, tarp savosios ir svetimosios erdvės, daiktiškų vertės objektų ir nuotakos. Į tautosakinio pasakojimo modelį Mickevičius įdeda konkretų istorinį turinį. Tris pasakiškas karalystes pakeičia tikri viduramžių istoriniai partneriai – Rusija, kryžiuočiai, Lenkija, magiškuosius objektus – karo grobis, pasakų karalaitę – paprastos lenkaitės.Įterpto teksto istorinės koordinatės konstatuojasu achroniška “Lokio” Žemaitija. Paralelės su Mickevičiaus balade apie tris Budrius parodo, kad Adomo Mickevičiaus kūryba Merimee buvo vienas pagrindinių šaltinių formavusių jo nuomonę apie Lietuvą.