V. M. Putino “Parafrazės”
Bene vienas didžiausių vėlyvosios V.Mykolaičio-Putino poezijos kūrinys – lyrinis ciklas “Parafrazės”. Jis išleistas 1957 metais. Parašytas, parafrazuojant L. Bethoveno muzikines temas bei įvaizdžius, plėtojant vokiečių kompozitoriaus mintį apie žmogaus išsivadavimą iš sielvarto. Ši tema, skambėjusi daugelyje jo kūrinių (“Septynios dienos”, “Krintanti žvaigždė” ), poeto gyvenime įgavo didžiausią reikšmę, nes aprėpė visą žmogiškosios būties esmę. Kaip sakė Eduardas Mieželaitis : ”Parafrazės” – tai “ilgai poeto brandintų minčių, ilgų jo kūrybinių ieškojimų apoteozė” (E. Mieželaitis. Čia Lietuva. V., 1986, p.204.).
Sielvartas yra viena svarbiausių Mykolaičio-Putino temų.Aukštai iškeldamas žmogaus dvasią ir jos harmoniją, menininkas tikėjo gyvenimo idealais. Visada kūrybinis darbas ir jo vaisiai pasiekiami per skausmingą vidinę kovą, klaidas ir pralaimėjimus. Putino sielvartas ne pesimistinis ar religinis. Jis visur yra dvasinės stiprybės ir pažinimo galios išraiška.Tik per sielvartą žmogus išsprendžia savo prieštaravimų mįsles, ištrūksta iš išorinės ir vidinės priespaudos varžtų, siekia tiesos, gyvenimo prasmės, aukštesnių idealų, kol “skausmas džiugesio garsais prabyla”. V.Mykolaičio-Putino lyrikoje tik per skausmą ryškiausiai atsispindi pasaulis ir žmogus. Poetas skausmingos būsenos nevengia ir nebijo. Jo eilėse skausmas apvalo širdį nuo kasdienybės, ramaus pasitenkinimo, sukrečia, net atgaivina, priverčia eiti į priekį ir tapti tobulesniu.
Tai klasikinių humanizmo tradicijų išpuoselėta sielvarto filosofija. “Parafrazėse” sielvarto tema vystoma labai plačiai. Cikle išryškėja plati laiko perspektyva, poeto vidinių išgyvenimų vystymasis ir gyvenimo veiksmas.
Kūrinys susideda iš devynių dalių, kurių kiekviena turi po du skirtingus skirtingos struktūros poskyrius. Viename jų dažniausiai kalbama apie buitį, kai kur piešiama gyvenimo diduma, vaizduojamos aukštos erdvės, vandenynų gelmės. Kitame skamba intymesnis lyrinis monologas, švelniai skamba tyli sielos rauda ar meilės kuždesys. Per visą kūrinį plėtojami priešpriešiniai dalykai – gėris ir blogis, meilė ir neapykanta, džiaugsmas ir sielvartas, gyvybė ir mirtis. Visi šie dalykai tarsi pinasi i harmoningą gyvenimo paveikslą.
“Parafrazių” struktūroje ryškūs muzikiniai dėsniai. Kaip pastebėjo A. Sluckaitė (Aušra Sluckaitė, Kritikos štrichai. V., 1963, p. 43.), kompozicija artima sonatinei formai. Kiekviena ciklo dalis susideda tarsi iš “ekspozicijos ir reprizos, pakartojančios temos šalutinį motyvą pagrindinėje tonacijoje” (A. Sluckaitė).
Pirmoji ciklo dalis “Appassionato” yra tarsi viso kūrinio uvertiūra, kurioje dramatiškai ir didingai skamba visos būties prieštaringumo tema. Gražiai skamba ciklo pradžia. Vaizduotę užlieja didingas banguojančios jūros vaizdas:
Riedėkite, neramios jūros bangos,
Laisvai, plačiai!
Nuo akmenio krantų i begalinį tolį
Nėra jums užtvankų nei kliūčių, nei ribų.
Bet čia pat iš vandenyno gelmių išnyra rūsčios audros jėgos. Jos suardo “bangų ritmingą žaismą”, paskandina laivus, žvejo baltaburę valtį, net dangui klykiančią žuvėdrą. Tada poetas puola tarsi į depresiją. Tarsi atlikdamas lyrinę išpažintį poetas pasakoja kaip grumiasi jo siela “kaip titanas” už savo laisvę, laimę ir “aukštumų skambias erdves”.
Tolimesnėje ciklo raidoje suskamba romantiška jaunystės, gyvenimo džiaugsmo ir laimės tema (“Tolimai mylimajai”), kuri tampa dramatišku kontrastu vienatvei. Šie konfliktuojantys motyvai auga iki emocinio sprogimo. Tada suskamba graudi ir maištinga šrdies aimana (“Patetico”). Čia sielvartas susilieja su aitria pagieža piktam likimui, kuris įstūmė lyrinį herojų i neviltį, “mėlyno skliauto ir dangaus” pavydėjo:
Aš meilės ir džiaugsmo ilgėjaus,