REFERATAS
“Mįslės ir užkalbėjimai”
2003
Planas
1. Mįslių prigimtis ir ištakos
2. Mįslių įminimų ir užminimų pasaulis
3. Klabinė stilistika, raiška
4. Racionalaus pasaulio paradoksai
5. Žodžio magija senosiose kultūrose
6. Pažadai ir užkalbėjimai
Mįslės kaip ir patarlės,- labai mažos apimties kūriniai. Tačiau jie nepaprastai skiriasi. Patarlės savo turiniu – rimta kūryba. Tuo tarpu mįslės tėra savotiška proto gimnastika, žaidimas. Mįsle netiesiogiai apibudinamas daiktas, kurį reikia atspėti. Mus traukia paieškos įtampa, sukeliama mįslės užminimo ir teisingo atsakymo – įminimo – atradimo džiaugsmas. Mįslės yra metaforinis posakis, kuriame vienas daiktas vaizduojamas kitu, bet kuriuo atžvilgiu panašiu į pirmąjį arba jį primenančiu. Seniausios mįslės yra kilusios iš vaizdų, kuriais buvo aptariami gamtos reiškiniai.Vaikščiojo mergelė
po pievelę
ir išbarstė aukso perlus;
mėnuo matė – nepasakė,
saulė kėlės ir surinko.
Kadaise čia buvo paprastas paralelistinis gamtos vaizdavimas; mįsle jis tada tapo, kai jo simbolika pasidarė neaiški ir ją reikėjo atspėti.Užminus mįslę išsitempia mintis, sužadinta vaizduotė išsiveržia iš užminimo pasaulio į realų, ieško ryšių tarp “aukso perlų” ir galimo konkretaus objekto, tai yra įminimo. Žaidimas baigiasi kai mįslė įmenama (šiuo atveju tai – rasa ). Dažnai tarp vaizduojamo užminime veikėjo, situacijos, poelgio ir įminimo yra didžiulis kontrastas. Vėliau simboliniu mįslių pavyzdžiu žmonės ėmė kurti tokias, kur vienas daiktas primena kitą bet kuriuo atžvilgiu.Kai jauna buvau,
rože žydėjau;
Kai pasenau,
Akis gavau;
Pro tas akis
Ir pati išlindau (aguona).
Vienu atžvilgiu šioje mįslėje dvieju daiktų panašumas gana artimas (metafora jaunatvė – žydėjimas), o kitu (skylės – akys) gana tolimas, o pabaiga visai nelaukta.
Kaip kiekviename poezijos kūrinyje, taip ir mįslėse metafora pereina į prozopopeją.
Vienas sako: „Bėkim, bėkim!“
Antras sako: „Čia stovėkim!”
Trečias sako:” Čia linguokim!” (upė. Akmuo ir žolė)
Mįslė, kaip žinome gali tapti ištisaspasakojimas (alegorinė pasaka).
Šalia mįslių, vaizdais pagrįstų, atsirado ir tokių, kurios reiškiamos klausimais, pvz.:
Kas ūžia be vėjo? (vanduo)
Kas nedaromas pasidaro? (plyšys)
Kas du kart gimsta? (paukštis)
Tokios mįslės, dar vadinamos minklėmis, netekusios vaizdingumo, netenka ir poezijos kūrinio dvasios.
Dabar mįslės priklauso beveik vien vaikų folklorui. Tai rodo jų dabartinę nelabai reikšmingą vietą žmonių kultūroje. Tačiau ankstesnėse epochose mįslės buvo gyvybiškai svarbios, galėjusios lemti žmogaus likimą. Tokia situacija ne kartą vaizduojama pasakose. Vestuvių folklore yra likę senųjų mįslių minimo papročių atgarsių: mįsles minti jaunieji kviečiamidainose, prieš jungtuves jaunojo pulkas raginamas spėti mįsles. Mįslėmis būdavo pranašaujama žmogaus, tautos ateitis. Kaip mįslės buvo aiškinami ir sapnai. Šitoks užšifruotas tekstas – dar vienas liudijimas, kad seniau visuomenėje buvo svarbios “slaptos kalbos”. Mįslių ištakos siejasi su tuo žmonijos raidos etapu, kai slapta kalba padėjo perteikti šventas genties paslaptis, mitus, kai mįslėmis tikrindavo žmogaus sugebėjimą, svarbių genties tiesų žinojimą, tinkamumą vedyboms. Kad lietuvių mįslės iš tiesų senos, matyti iš to, kad dalis jų yra tarptautinės, sukurtos dar indoeuropiečių protėvynės egzistavimo laiku.
Mįslės laikomos daiktų poezija. (Apie apstrakčius dalykus – mintį, senatvę, skolą, dieną, metus, nieką ir kt. – mįslių nedaug tėra.) Daugumos mįslių įminimai – konkretūs daiktai ir reiškiniai. Pagal juos galima išskirti kelias svarbesnes temines mįslių grupes:
1. Negyvoji gamta
2. Gyvūnija ir augalai
3. Žmogus, jo aplinka, namai
4. darbo įrankiai, susisiekimo priemonės, ginklai, muzikos ir kiti instrumentai, raštas.
Teminės mįslių grupės nėra vienodai gausios. Palyginti labai nedaug mįslių apie negyvąją gamtą – sulę, žvaigždes, mėnulį, perkūną, ugnį, vandenį, žemę, ir kt. Daugiausia – apie gyvąją gamtą, ypač apie gyvulius, paukščius, augalus. Apstu mįslių apie žmogų, jo kūno dalis, apsirengimą, maistą, namų apyvokos reikmenis ir t.t. Įminimų pasaulį sudaro atskiri įvaizdžiai.Daugeliu atvejų – tai vienu, retai – keliais žodžiais įvardijamas daiktas, reiškinys. Užminimų pasaulis ne tik kad kuriamas visu sakiniu, bet visiškai kitokia ir jo erdvė, pobūdis. Jis atsiplešia nuo realijo įminimų pasaulio ir kuriamas pagal išmonę. Tai paslapčių, fantastinių dalykų, savybių pasaulis. Čia negalioja daugelis mūsų guvenimo dėsnių. Todėl negyvi daiktai elgiasi taip tarsi būtų gyvi: ”Sala bėga, bala kruta”, o gyvieji įgyja antgamtinės galios: “keturi broliai veju eit – nesiekiai nei dangaus, nei žemės.” Įprasti gyvybės ir mirties, laiko, priežasties ir pasekmės santykiai čia gali būti apvesti aukštyn kojomis: “ Jaunas kalnus verčia, numiręs mergas šokt verčia.” Mįslėse apstu ir tikroviškų vaizdų: “juodas katinas pilnas varškės prikrautas”, “ Tarp
dviejų kalnų juodas žirgas bėga”. Bet įdomu tai, kad ir tokie vaizdai nedaro realumo įspūdžio. Tokie posakiai irgi suvokiami kaip prasimanymas.
Tikroviški ir fantastiniai užminimo vaizdai, kaip rodo pavyzdžiai, esti iš įvairiausių pasaulio sričių: čia ir peizažas, ir augalija, ir gyvūnija. Be abejo, įdomūs ir dažni žmonių gyvenimo vaizdai. Mįslių užminimuose paliečiamas asmens, šeimos gyvenimas, visuomenės socialinia ir nacionalinia santykiai. Pavyzdžiui: “Nei žemdirbys, nei kalvis, nei dailidė, o pirmas sodžiaus darbininkas”.