Marcelijus Martinaitis gimė 1936 metais Raseinių rajone, Paserbenčio kaime. Baigė Vilniaus universitetą Istorijos – filologijos fakultetą. Nuo 1980 metų, dėstytojauja Vilniaus universitete Filologijos fakultete. Eilėraščius spausdino nuo 1955 metų, reiškiasi kaip literatūros tyrinėtojas, vertėjas. Pirmoji M. Martinaičio knyga, ”Balandžio sniegas” išleista 1962, bet ji nėra tokia reikšminga kaip antroji – ”Debesų lieptais” (1966). Ši knyga yra tikroji M. Martinaičio poezijos pradžia. Kaip pastebėjome pirmosios knygos išleistos priklausomybės metais, bet nepavergtosios literatūros metu (1955 – 1990).
”Saulės grąža”- taip pavadintas trečiasis M. Martinaičio eilėraščių rinkinys. M. Martinaitis čia grįžta pprie pirminių daiktų, elementų, spalvų ir garsų.
1974 metais išleidžiamas ”Akies tamsa, širdies šviesa” rinkinys, kur įprasminamas paradoksas: daug ko negalima matyti akimi – tik širdimi.
1982 metais išleidžiamas rinkinys ”Toli nuo rugių”, ši knyga aprėpia dvasinę situaciją ” toli nuo rugių”.
Manau, kiekvienas puikiai žinome M. Martinaičio rinkinį ”Kukučio baladės” (1977). Baladė todėl, kad turi siužetą, veikėją, kad vyksta, tai kas realiai vykti negali, kad Kukutis patiria įvairių ”stebuklų“, dažniausiai tamsių, paslaptingų.
1986 pasirodo mažytė knyga ”Atmintys”. Šis mažas lyrikos žanras yra sukurtas remiantis panašiu principu kaip ir Kukutis: galimybė pastebėti, pajusti tautosakoje, esanti žmonėse. Svarbiausia albuminės lyrikos tema yra meilė. Atmintis – kamerinis žanras, tarsi skirtas vienam.
”Atmintys” peršoko ir į rinkinį ” Gailile raso” (1990). Čia yra susitikę skirtingi dalykai, juntama kryžkelė, nebėra gimtinės, namai parėjo į Vilnių. Visa, kas yra, yra Vilniuje.
Gyvenime Martinaitis veikia būtent kaip centras – jungiantis, vienijantis, ieškantis žmonėse to, kas jiems yra bendra, brangu.
Savo tikrąjį kelią poetas surado tada, kai pajuto turįs savitą patirtį, susietą su žemdirbio kultūra, su tautosaka, kuri tebebuvo gyva, dar neišėjusi į knygas. Šio poeto kūryba dvinarė: lyrinė, nuotaikos, tylos prasmės, ir siužetinė su veikėjais, įvykiais, itin savita poetinė logika. Poetui būdingas ramus įsižiūrėjimas, įsiklausymas, ramus vidinis kitimas, bet kartu ir netikėtumas. Svarbiausi įvaizdžiai: kelio, liepto, vandens, rašto. Paryškinta atminties ir atsiminimo linija, apimanti it literatūrinę atmintį, pagarbą gyvenimui ir žodžiui.
Vardydama Martinaičio išleistas knygas nepaminėjau vieno eilėraščio rinkinio, bet ne be reikalo, kadangi iš šio rinkinio, t.y., iš ”Tie patys žodžiai”(1980) pasirinkau eilėraštį, kurį bandysiu analizuoti.
Būtent šiame rinkinyje atsiskleidžia savitas Martinaičio poetinis principas- laisvos jungtys, laisvi perkeltine prasme prijungimai, poetas girdi ir mato ženklus net ten, kur atrodo, jų ir nėra. Poetas pradeda kurti, kai pradeda atsiminti. It kai turi ką atsiminti. Atsiminti žodžiu tai, ką yra matęs akimis…
Rudenį
mano siela
toli nuo manęs –
manęs neatsimena.
Baili ji slapstos nuo medžio
prie medžio.
Mano siela –
beraštė.
Manęs ji neperskaito.
Mano raidės
pro tarppirščius byra –
kaip smėlis.
Lyg žemės
vaikystės ilgais marškiniais, –
verkdama
ji nesupranta,
kad verkia.
Kaip minėjau, šis eilėraštis iš rinkinio ”Tie patys žodžiai”. Visi šio rinkinio eilėraščiai labai panašūs savo tema, laiku, erdve,sielos išgyvenimais. Eilėraščiuose dalyvauja metų laikas, kuris perteikia vidinį skausmą, sielos skausmą, tai – ruduo, kuris ”inscenizuoja tuštumą, absurdą, nieką…”(tai žodžiai iš kito šio rinkinio eilėraščio).