Ið garbingos praeities ðiandien galime semtis stiprybës. Amþininkø ir raðytojø dëka galime pakelti laiko uþdangà ir paþvelgti á tolimus laikus, suþinoti apie tautos ðaknis. Jos glûdi giliai: pirmuosiuose árankiuose, pirmosiose lietuviðkose raidëse ir lietuviðko raðto posmuose. Lietuvos ðaknys – tai ir jos garsûs þmonës, kurie gerbë, tobulino, kûrë, saugojo ir gynë nuo nutautëjimo mûsø kalbà ir raðtà. Vienas ið tokiø þmoniø yra Martynas Maþvydas – lietuviðkojo raðto “tëvas”. Galbût dabar jau nebekalbëtume mûsø protëviø kalba, gal lietuviø tauta gyvuotø tik istoriniuose ðaltiniuose, jei ne Martyno Maþvydo nuveiktas darbas. Juk, anot Mikalojaus Daukðos, tautos gyvuoja “daugiausia iðlaikydamos ir vartodamos savo kalbà, kuri didina ir iðlaiko bendrumà, santaikà ir broliðkà meilæ”. M. Maþvydas paraðë pirmàjà lietuviðkà knygà tais laikais kai pagrindinës Lietuvoje vartojamos kalbos buvo lotynø ir lenkø, o lietuviø kalba buvo ties uþmarðties riba. Ją vartojo beveik vien tik valstiečiai baudžiauninkai. Bajorai ir aukštuomenė ją niekino.
Lietuvoje jau buvo prasidėjęs reformacijos judėjimas. Martynas Mažvydas buvo priėmęs liuteronų tikėjimą ir smerkė katalikų bažnyčios ir kunigų turtėjimą tikinčiųjų sąskaita. Dėl liuteronybės skleidimo jis turėjo išvykti iš Lietuvos ir apsigyveno Karaliaučiuje, Prūsijoje, kur šis tikėjimas turėjo daug šalininkų. Ten jo širdį graužė tėvynės ilgesys, tačiau grįždamas M. Mažvydas būtų turėjęs atsisakyti savo tikėjimo ir gyvenimo tikslo, o to padaryti jis negalėjo. Matydamas sunkų baudžiavos prislėgtų lietuvių valstiečių gyvenimą, jis ėmė rūpintis jų gerove ir ypač švietimu gimtąja kalba. Tačiau, nors Karaliaučiuje gyveno nemažai lietuvių, kraštas priklausė Prūsijai ir buvo vokietinamas. Todėl lietuvių kalbos niekam nereikėjo. Bet M. Mažvydas dirbo nenuleisdamas rankų. Ir jis savo tikslą pasiekė, parašė “Katekizmą” ir ėmė mokyti lietuvius rašto. Šį jo nuveiktą darbą galima prilyginti žygdarbiui. Juk jis tiek daug iðkentëjo ir pasiaukojo, kad suteiktø Lietuvai ðviesà, iðmokytø jà raðto. Gyvendamas Ragainėje, M. Maþvydas buvo praradæs viskà: gyveno svetimoje þemëje, svetimoje ðeimoje. Bet jam liko tikëjimas, kurio jis nebuvo praradæs niekada, tikëjimas þodþio ir raðto reikalingumu. Jis jautë pareigà atneðti lietuviðkà þodá á kiekvieno lietuvio ðirdá. Ir tà pareigà ávykdë. Ið jo knygø lietuviðkai skaityti ir raðyti mokësi daugybë lietuviø.