Moters drama apsakyme
“PASKENDUOLĖ”
A. Vienuolis labai mylėjo, vertino ir gilinosi į paprastų kaimo žmonių gyvenimą. Autorius rašė tai, ką matė, ką girdėjo, ką išgyveno. Apsakymas “Paskenduolė” yra vienas geriausių A.Vienuolio kūrinių, kurį net būtų galima pavadinti šedevru. Tai vienintelis iš sodžiaus žmonių gyvenimo paimtas vaizdelis, kuriame matomi kaimo moralės, etikos, doros santykiai su Veronikos asmenybe. Šiame kūrinyje aprašoma, kaip viena apvilta dora mergaitė neranda kitos išeities pasislėpti nuo doros gerbėjų, kaip tik pasiskandinti.
Kūrinį autorius pradeda Sekminių dienos aprašymu, kada Veronika parėjo namo iš bažnyčios namo visa susisielojusi, pavargusi. Ne veltui autorius novelę pradeda šia diena, nes Sekminės – tai pats darbymečio metas, gero derliaus tikėjimosi šventė. Čia herojės būsena aprašoma konkrečiai: mes pastebime, kad Veronika viską daro neatidžiai, nekruopsčiai, net valgo tik pasrėbdama. Taigi Veronika – nebe ta, kokia buvo anksčiau. Ją apėmė nerimas, persekioja nežinia ir baimė. Pasaulis, kuriame ji iki šiol gyveno, tarsi stumteli ją nuo savęs, ji priversta nuo jo slėptis. Pirmą kartą praranda su juo kontaktą : ”paėmė nuo tvoros milžtuvę ir, apsidairiusi, ar kas nemato, potekomis per kluoną išbėgo laukan”, ”paėjusi ežia į lauko vidurį <…> metė į rugius milžtuvę, parpuolė ant žemės, paslėpė veidą delnuose ir pravirko : “Dievuliau mano, Dievulėliau mano”. Tuojau pat po šio “stumenčio” motyvo mes matome “traukiantį” motyvą, kuris yra susijęs su mistiniu pasauliu : kai Veronika guli rugiuose, ji mato mėlyną žydrą dangų, girdi žąsioganės dainą, rugių šnabždesį, kurie primena jai apie jos bėdą. Pradėjus skaityti šį kūrinį, šio epizodo reikšmė yra nevisai suprantama, bet pamažu pradedama suprasti, esant ir antgamtinio pasaulio ženklų.
Ištikus nelaimei, Veronika už paskutinius pinigus nusiperka druskelės, kuri turėtų jai padėti. Išgėrusi ją, Veronika apalpsta. Po šio įvykio herojė fizinio pasaulio sferoje tarsi leidžiasi vienu laipteliu žemyn, nes ne tik ji jaučiasi nesava, bet ir kiti žmonės mato ją pasikeitusią. Nuo šiolei dingsta herojės veide skaistumas, linksmumas, nuo to karto nieks nebegirdėjo Veronikos nei juokiantis, nei giedant.
Po šio epizodo seka scena prie kryžiaus. Matome, kad viskas Veroniką gąsdina, baugina. Šiame epizode ji tarsi persigandusi, kažko bijo. Čia jai šmėkščioja pakaruoklių kapinių vaizdas, mergina įsivaizduoja šmėklas. Tolumoje mirksi Aušrinė žvaigždė, kuri net tris kartus užgęsta, užsidega ir smilksta lyg žvakė vėjuje. Dabar vėl susiduriame su antgamtinio pasaulio ženklais : trys – mistinis, sakralinis skaičius, smilkstanti žvakė, pasirodžiusi mirusi motina – tai mirties rekvizitas. Vis labiau atsiskleidžia pomirtinis pasaulis : taip autorius mus ruošia Veronikos nusižudymui.