Moteriškumo samprata A.Mickevičiaus poemoje „Gražina“
A.Mickevičius-romantizmo epochos menininkas. Vienas iš garsiausių jo kūrinių-poema „Gražina“. Šiame kūrinyje pagrindinė tema-lietuvių kova su kryžiuočiais. Poemoje atsiskleidžia savitas rašytojo požiūris į moterį. Tai jaučiame skaitydami posmus apie Gražina, kuri yra viena iš pagrindinių kūrinio veikėjų.
Skaitydami poemą, daug sužinome apie Gražiną. Ji Lydos kunigaikštytė, ištekėjusi už kunigaikščio Liutauro. Pirmiausia rašytojas pažvelgia į ją kaip į gražią moterį. Jis sako:
„Tarp Lietuvos gražuolių pagarsėjus
Kaip už visas gražiausia mergina.“
Buvo ji „nebe pirmos jaunystės“,bet labai išmintinga ir moteriška:
„Ji rimtumu ir gaivumu patraukia,
Taryt jauti, kad vasara greit bus,
Taryt gėle, sukrovus žiedą, laukia,
Ar vaisius greit jos įsčiose prabus
Ir kas pralenks šį grožį stebuklingą?“
Tolesnėse eilutėse rašytojas prisistato jau netokius moteriškus Gražinos bruožus.Ji buvo aukšto ūgio:
„…nuo Liutauro-milžino galingo-
Ūgiu nė kiek neatsiliko ji.“
Autorius sako kad:
„Ne tik kad kūnas, veidas jos dailus,
Bet ir širdis į vyro panašėjo.“
Gražina su panieka žiūrėjo „į verpstę ir mergautinius žaislus.“. Ji labai mėgo jodinėti, apsigaubusi lokio kailiu, „su lūšena ant marmuro kaktos“. Jos pomėgiai irgi buvo labai būdingi vyrams:
„Patiko jai medžioklių triukšmas, kovos.
Ant žemaituko susitikę ją,
Kaimiečiai manė vyrą susitikę“.
Nepaisant to, Gražina buvo gera, jautri ir užjaučianti žmona. Jai „brangūs buvo“ vyro rūpesčiai ir, esant reikalui, visada patardavo kunigaikščiui valstybės reikaluose: