Tiesa Oskaras Fingalas O’Flahertis Vilsas Vaildas (1854 – 1900) gimė šeimoje, kurioje buvo gyvos keltų atgimimo tradicijos, apie tai kalba net vienas iš jo vardų – Fingalas, grąžinantis prie legendinio Osiano. Motina buvo poetė, kūryba pasirašinėjo romantiniu ,,Speranzos” slapyvardžiu, puoselėjo namuose garsų literatūros saloną. O tėvas, kad ir palyginti proziškos,dalykiškos profesijos (buvo garsus Dublino chirurgas) , labai domėjosi senosiomis krašto tradicijomis, aistringai rinko kraštotyros vertybes. Bet būsimo rašytojo studijos iš pradžių Dublino, vėliau Oksfordo universitetuose jo interesus kreipė vis toliau nuo Airijos reikalų. Meno problemos, kontraversiškai svarstomos Londono intelektualų ir meninės bohemos, aiškiai nustelbė galimą skausmą dėl gimtosios Airijos likimo ir bent kiek rimtesnius socialinius rūpesčius. Prizai, laimėti dar studijų metais, paskiau sėkmingas debiutas poezijoje ir eseistikoje, kelionės į Šiaurės Ameriką ir Paryžių – visa tai siūlė bundančiam O. Vaildo talentui masinančią europinę terpę. Jo hedonistinius polinkius labiausiai atitiko jau išsikristalizavęs estetizmo sąjūdis. Vaildas pratęsė tai, ką pradėjo romantiškai nusiteikę poetai ir dailininkai, susibūrę amžiaus vidūryje į ,,Prerafaelitų broliją”, ir kąeseistas ir prozininkas Volteris Peiteris (1839 – 1894) jau siekė paversti nuoseklia menine programa. Dažnai Vaildas vadinamas estetų lyderiu. Bet kur kas tiksliau būtų jį laikyti didžiu grožio poetu ir kartu beatodairišku grožio vartotoju.
Vaildas, labiausiai gilinosi į grožio ir dorovės ryšius. Vaidinamoji ,,viktoriškoji” moralė – dailus dorovinis fasadas, karalienės Viktorijos laikais turėjęs pridengti šiurkštų turtuomenės pragmatizmą, – skatino vis labiau abejoti oficialios moralės normomis, ypač jų būtinumu menui. Dorovinis abejingumas nebūtinai plaukė iš cinizmo ar sugedusios prigimties, tai buvo dažnai priešinimasis menui, kurį norima pajungti banaliai buičiai ar lėkštam didaktizmui.
Šitoks pasipriešinimas daug ką paaiškina ir O. Vaildo gyvensenoje, kuria nuolat lydėjo apkalbos ir skandalai. Rašytojas atvirai nepaisė viešosios nuomonės, leidosi į doroviškai rizikingus žygius, didžiuodamasis demonstravo savo kitoniškumą. Čia būta ir pozos, ir pataikavimo savo silpnybėms, ir kraštutinių pojučiu ieškojimo. Bet ne mažiau ir sąmoningo noro eiti prieš srovę, skelti akibrokštų miesčioniui, be varžymų klausyti savo prigimties.
Pačioje O. Vaildo kūryboje tokio šokiruojančio elgesio tikroji prasmė išryškėdavo gana nedviprasmiškai. Estetas, besąlygiškai smaguriaujantis viskuo, kas gražu, beveik kiekvieną kartą vis dėlto puikiai jaučia gėrio ir blogio ribą.
,,Doriano Grėjaus portretas” pasirodė beveik vienu metu su pasakomis. Ta pati gėrio ir grožio problema čia spendžiama labai rafinuotai ,su psichologiniu pastabumu, kuriam kažin ar prilygsta vėliau rašytos šmaikščiai elegantiškos pjesės. Romano nepavadinsi autobiografiniu. Bet pagrindinio veikėjo paveikslas, be jokios abejonės, autoriui be galo artimas.
Romanas parašytas trečiuoju asmeniu, bet kaip tat dažnai būna, suvoki jį kaip pagrindinio herojaus išpažintį. Iš pradžių susipažįstame su Dorianu kaip su gražiu objektu, kurį savaip atranda dailininkas bezilis holvardas ir jo draugas lordas Henris Votonas. Juodu kiekvienas savaip padeda Dorianui suvokti save. Dorianas ne tik įsisąmonina esąs gražus, bet ir perima jokių dorovinių varžtu nepripažystantį lordo Henrio hedonizmą, virstantį rafinuotu cinizmu. Ir žingsnis po žingsnio mes įvedami į doriano vidaus pasaulį, kuriame viska nustelbia lordo Henrio paskatintas malonumų kultas. Dorianas neabejoja turįs teisę į tuos juslinius malonumus dėl gaivališkų ir gana natūralių jaunystės troškimų, lordas Henris tolydžiai grindžia teoriškai savo sąmojingais paradoksais, gana panašiais į romano pratarmės tezes apie meną.
Bezilio nutapytas portretas artino prie lemtingos Doriano gyvenimo ribos sulig kiekvienu patenkintu troškimu. Portretas ne tik suteikė Dorianui nenykstančią jaunystę, bet atitvėrė jį nuo jautrumo ir sąžinės. Atitvėrė, tačiau neišvadavo. Fantastinė meno galia toli pranoksta visa, ką Vaildas įžanginėse romano tęzėse priskiria menui ir skelbia jo pranašumu prieš gyvenimą bei dorovę. Portreto atveriama praraja darosi šimteriopai baisesnė už labiausiai kankinančius sąžinės priekaištus. Portretas, kurį įkvėpė meilė pozuojančiam žmogui, savo ruožtu kursto nežmoniškai stiprų jaismą: ne tik atpildo nebijantį cinizmą santykiuose su žmonėmis, bet ir pasibaisėjima – tegu slaptą, kitiems nežinomą, todėl gal juo sunkesnį – tuo cinišku keliu.
Mes nematome išdėstytų šio kelio epizodų. Tačiau užtenka Sibilės Vein ir Bezilio likimų, kad pajustume Doriano dramą. Taip, tai klaiki drama, nors jaunuolio perimta lordo Henrio gyvenimo filosofija teigtų ką kitą. Dorianas ne iš karto suvokė, kad pamilo Sibilės meną, o ne ją pačia. Sibilė jam egzistuoja tol, kol yra scenoje, ir tuo, kuo ji būna, gyvendama Šekspyro herojų gyvenimą. O jinai, tikru jausmu pamilusi gyvą žmogų, tarytum atsiribojo nuo meno. Turbūt Vaildas (ir Dorianas) teisūs, kad menas ir menininkas – skirtingi dalykai. Pavojinga yra menininką sutapatinti su jo herojum, pavojinga aktoriui
besąlygiškai sutapti su kuriamu vaidmeniu. Bet dar pavojingesnis Doriano estetinis egoizmas. Ir nauji portreto bruožai paremia tai, ką pats dorianas pajuto vos atstūmęs Sibilę.