TURINYS
Įvadas……………………………………………………………………………………………..1
1. MIGRACIJA……………………………………………………………………………….2
1. 1. Gyventojų migracija……………………………………………………………..2
1. 2. Migracijos rūšys…………………………………………………………………..2
2. EMIGRACIJA IŠ LIETUVOS………………………………………………………5
2. 1. Emigracijos iš Lietuvos neigiami aspektai……………………………….7
2. 2. Emigracijos iš Lietuvos teigiami aspektai………………………………..8
Išvados………………………………………………………………………………………….10
Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………..11
Įvadas
Šiais neribotų galimybių laikais migracijos procesas yra būdingas įvairioms pasaulio šalims: tiek ekonomiškai išsivysčiusioms, tiek besivystančioms. Įvairiais laikais žmonės buvo linkę migruoti dėl įvairių priežasčių, o kartais net ne savo noru. Šiais laikais emigruoti žmones skatina noras užsidirbti pinigų, keliauti, įgyti aukštesnę kvalifikaciją ir dėl kitų, daugiausia asmeninių, priežasčių. Šis procesas analizuojamas daugelyje pasaulio šalių, nes yra aktualus jų ekonomikai, demografinei situacijai, politikai ir kitoms gyvenimo sferoms.
Daugiausia rėmėmės G. Bielskytės mintimis, kurios pateiktos straipsnyje „ Kiek žalingas „protų nutekėjimas“. Šiame straipsnyje plačiausiai ir giliausiai aptariami emigracijos teigiami ir neigiami bruožai.
Darbą suskirstėm į dvi dalis. Pirmoje jų apibūdinama migracija, jos rūšys, paaiškinamos pagrindinės sąvokos, reikalingos tolesnei analizei. Antroji dalis platesnė. Joje apibūdinama emigracijos iš Lietuvos situacija, pateikiami statistiniai duomenys bei diagrama, vaizduojanti vyrų ir moterų emigracijų skaičių. Pereinama prie teigiamų ir neigiamų emigracijos aspektų, kurie plačiau analizuojami ir aprašomi.
Pagrindiniai darbe naudoti metodai: grafinis – jis naudotas sudarant diagramą ir lenteles. Aprašomasis metodas – naudotas atliekant visos teorinės dalies analizę.
1. MIGRACIJA
1. 1. Gyventojų migracija
Migracija ( lot. Migration – kėlimasis, kraustymasis) – tai žmonių kėlimasis gyventi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą. Ji daro poveikį gyventojų pasiskirstymui, skaičiui, sudėčiai.
Dabartinėje mokslinėje literatūroje terminas „ gyventojų migracija“ neturi tikslaus apibrėžimo. Plačiąja prasme migracija apima įvairias gyventojų persikėlimo formas pradedant nuo išvykimo iš vieno kontinento į kitą ir baigiant kasdieninėmis kaimo ar mažesnio miesto gyventojų kelionėmis į kitas gyvenvietes. Migracija apima ir tokius gyventojų judėjimus kaip vykimą atostogauti, mokytis, kasdienį važinėjimą į darbovietę, mokyklą. V. Pokšiševskis ir kai kurie kiti mokslininkai pateikia bene konkrečiausią migracijos sampratą. Jie migrawcijomis laiko tik tuos gyventojų persikėlimus, kurie susiję su nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimu. Dėl to kasdieną vykimas į darbą iš vieno miesto į kitą neturėtų būti laikomas gyventojų migracija.
Jau žiloje senovėje pradėję migruoti gyventojai intensyviai migruoja ir mūsų dienomis. Tai turi didelę įtaką ne tik atskirų miestų ar rajonų, bet ir ištisų kontinentų ar valstybių gyventojų struktūrai, jų nacionalinei, rasinei, religinei sudėčiai. Migracijos lemia gyventojų persiskirstymą pasaulyje, naujų teritorijų ar net ištisų kontinentų apgyvendinimą. Dėl jų įtakos keičiasi gyventojų amžiaus struktūra, vyrų ir moterų skaičiaus santykis, miesto ir kaimo gyventojų skaičius, krašto ekonominės raidos tempai.
Aktyviausiai migruoja jauni, darbingo amžiaus žmonės ir ypač vyrai. Dėl to rajonuose, iš kur išvykstama, sumažėja darbingo amžiaus žmonių dalis, pažeidžiama vyrų ir moterų skaičiaus pusiausvyra, o rajonuose, į kur atvykstama, padidėja darbingo amžiaus žmonių dalis, daugiau yra vyrų negu moterų. Visa tai turi įtakos natūraliajam gyventojų judėjimui. Pirmosiuose rajonuose gyventojų prieaugis sumažėja, antrosiuose – priešingai – padidėja.
1. 2. Migracijos rūšys
Gausios praeities ir dabarties gyventojų migracijos paprastai skirstomos į kelias grupes pagal (1 lentelė):
1. Kryptį. Jos yra vidinės ir išorinės. Vidinėms migracijoms priklauso gyventojų persikėlimas vienos valstybės ribose, iš vieno rajono ar miesto į kitą. O išorinė – gyventojų persikėlimas iš vienos valstybės ar kontinento į kitą. Išorinė migracija, kitaip nei vidinė, veikia bendrąjį gyventojų skaičių. Jei daugiau gyventojų iš šalies išvyksta nei atvyksta, šalies gyventojų gali mažėti, o jei daugiau atvyksta nei išvyksta – gausėti, bet tai dar priklauso
ir nuo netūraliojo prieaugio.
2. Išvykimą ar atvykimą. Išvykimas iš šalies vadinamas emigracija, o sugrįžimas anksčiau išvykusių – reemigracija. Imigracija – tai atvykimas gyventi iš kitos šalies. Kartais, kalbant apie gyventojų persikėlimus, vartojamas terminas „ repatriacija“. Tai prievarta perkeltų karo ir civilių belaisvių, pabėgėlių sugrįžimas į tėvynę.
3. Trukmę. Nuolatinės migracijos yra tokios, kai išvykęs žmogus daugiau jau negrįžta į ankstesnę gyvenamąją vietą, o įsikuria naujoje vietoje visam laikui. Laikinosios – kai išvykusieji po kurio laiko sugrįžta į anksčiau gyventą vietą, t. y. naujojoje vietoje apsigyvenama laikinai. Laikinos migracijos trukmė tiksliai neapibrėžta. Ji gali trukti nuo keleto dienų iki metų ir daugiau. Sezoninės – tai tokios migracijos, kai žmonės išvyksta kuriam nors sezonui, pvz:. žemės ūkiui ar kitiems darbams. Kasdienė migracija trunka trumpiausią laiko tarpą ( mažiau kaip parą). Tai žmonių vykimas kasdien iš vienos vietos į kitą.
4. Formą. Laisvanoriškos migracijos, kai gyventojų persikėlimui nevartojama prievarta. Žmonės migruoja ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, darbo, asmeninės laisvės ir pan. Priverstinės migracijos susijusios su prievartos panaudojimu, kai žmonės neturi kito pasirinkimo kaip palikti gyvenamąją vietą, pvz:. dėl karo, stichinių nelaimių, ekonominių, religinių, socialinių priežasčių.
Gyventojų migracijų priežastys – įvairios. Dažniausiai yra ekonominės ir politinės. Ekonominės priežastys tokios, kai žmonės keliasi iš vienos vietos į kitą ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų. Politinės migracijų priežastys gali būti karai, valstybių sienų pasikeitimas, atskirų tautų ar grupių diskriminacija ir kt.
1 lentelė. Gyventojų migracijos rūšys