Marytė Melnikaitė (1923.III.18 – 1943.VII.13) – sovietmečio metų superherojė – lietuvaitė partizanė. Jos gyvenimas buvo tiek trumpas, kad net sovietmečio laikais, kai M.Melninkaitės vardu buvo vadinamos gatvės, kolūkiai, mokyklos ir pionierių būriai bei draugovės, taip ir nebuvo parengta platesnė jos gyvenimo ir veiklos apžvalga.
M.Melnikaitė gimė 1923 m. kovo 18 d. Zarasuose. Sovietmečiu paplitęs pašiepiantis posakis, kad „tėvelis – lenkas, mama – rusė, o dukraitė – didvyrė lietuvaitė“ buvo nelabai teisingas, nes bent iš tėvo pusės ji buvo lietuvaitė. Jos tėvas J.Melnikas, kilęs nuo Jurbarko, I pasaulinio karo metais buvo pasitraukęs į Rusiją, iš kur ir parsivežė Antaniną Moisejevną – M.Melnikaitės motiną. Nors motina buvo stačiatikių tikybos, dukrelę Marytę krikštijo Romos katalikų apeigomis.
Basakojė didvyrės vaikystė prabėgo Zarasuose. Baigė pradžios mokyklą, vargti ir ganyti svetimų galvijų jai neteko – tėvas J.Melnikas turėjo
neblogas rankas ir visai padoriai aprūpindavo šeimą.
Dar nepriklausomybės metais M.Melnikaitė pradėjo uždarbiauti, išvažiavo į Rokiškį, vėliau į Kauną – dirbo saldainių fabrike. Ten ją užklupo 1940m. pirmoji sovietinė okupacija. Sugrįžusi į Zarasus įstojo į komjaunimą, nieko naudingo ir svarbaus naujosios valdžios labui nenuveikė. Susidraugavo su vietiniu rusų kilmės komjaunuoliu V. Strelcovu.
Prasidėjus karui, net neatsisveikinusi su tėvais, vokiečiams lipant ant kulnų, 1941 06 25, su V. Strelcovu ir kitais sovietiniais aktyvistais pasitraukė į tuometinės Sovietų Sąjungos gilumą.
1942m. M. Melnikaitė (vėlgi kartu su V.Strelcovu!) įstojo į Balachnos žvalgybos mokyklą, rengusią raudonuosius diversantus, turėjusius priešo užnugaryje vykdyti diversines akcijas. Ten besimokydama konspiracijos sumetimais pakeitė pavardę – tapo Ona Kuosaite.
1943 05 26 raudonųjų diversantų grupė, kurioje žinoma buvo ir V. Strelcovas, pasiekė Baltarusijos miškus. Lėktuvas nusileido baltarusių partizanų miško aerodrome, iki paskyrimo vietos – Lietuvoje buvo likę 300 km. Beveik 20 dienų žygis M.Melnikaitei nebuvo lengvas, nes partizanė vos nenuskendo – persikeliant per Daugavos upę jos vos nenunešė srovė. Laimei, netoliese buvęs J.Noreika – Ražas jai pakišo kartį ir šitokiu būdu potencialiai paskenduolei Marytei suteikė galimybę atlikti nemirštamus žygdarbius.
1943 06 13 partizanai pasiekė Kazėnų miškus Baltarusijos – Lietuvos pasienyje. Pailsėję birželio 17 d. pajudėjo į žygį. Iki paskyrimo vietos Degučių miškuose buvo mažiausiai 2 dienos kelio, o M.Melnikaitės nemirtingiems žygiams atlikti liko kiek mažiau kaip 3 savaitės.
Tuometinis „Kęstučio“ būrio vadas V.Atajevas pamena susitikimą su M. Melnikaite: miško pakraštyje žemuogiavo suknute su žirniukais apsirėdžiusi mergaitė. Tačiau net patyręs vilkas V. Atajevas nesuprato kokia galinga jėga slypi šioje idiliškoje uogautojoje. Vėliau Sovietų Sąjungos didvyris Br. Urbonavičius parašys, kad M.Melnikaitė pati nukovė kelis šimtus hitlerininkų, ant jos padėtų minų sprogo ir frontan vykstantys traukiniai, ir fašistų pilni automobiliai. Jam antrindamas partizanas P. Štaras minės M.Melnikaitės sukurtas pogrindžio partines organizacijas, 15 įsteigtų komjaunimo kuopelių. Ir visa tai tik per dvi savaites, kurios buvo likę nugyventi būsimai SSSR didvyrei!
Atėjo laikas vėl sukti Baltarusijon – ten liko iš Sovietų Sąjungos atsiųsta karinė manta, šaudmenys. Pajudėjusi diversantų grupė, kurioje buvo ir Marytė, jau pačioje žygio pradžioje padarė klaidą – Turmanto – Dūkšto
geležinkelio ruože susprogdino žvyru ir keliais maišais druskos pakrautą garvežiuką. Nei strateginiu, nei kariniu požiūriu nepateisinama diversija sovietų partizanai tik atkreipė dėmesį į save.