Gimtųjų namų šiluma N. Miliauskaitės eilėraščiuose
Nijolė Miliauskaitė – viena iš bene pačių savičiausių moderniosios lietuvių poezijos atstovių, literatūros padangėn atsinešusi originalų kūrybos stilių ne vien raiškos, bet ir turinio požiūriu. Tie, kurie domisi autentiška šios poetės kūryba, žino ir N. Miliauskaitės biografijos- gana liūdnos, pilkos ir kasdieniškos- aspektus. Gimusi ir augusi daugiavaikėje šeimoje, vėliau, kad baigtų mokslą, buvo priversta gyventi Marijampolės mokykloje- internate. Šį laikotarpį atskirai nuo šeimos be galo skaudžiai išgyveno. Taip pat daug kam gerai žinomi ir jos išleisti poezijos rinkiniai: „Uršulės S. portretas“(1985m.), „Namai, kuriuose negyvensim“ (1988m.), „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995m.), rinktinė „Sielos labirintas“ (1999m.). N. Miliauskaitės poezijoje jaučiama didelė jos pačios jaunystės išgyvenimų įtaka. Dažniausios jos eilėraščių temos – savo tapatybės ieškojimas, ryšys su praeitimi, trapus pasaulio grožis. Tačiau pati pagrindinė- tai namų tema, namų, kuriuose negyventa, šiltų, laukiančių, gimtų. Ši tema be galo plati: ją eilėraščiuose atskleidžia vietos, laiko motyvai, minimi žmonės, buities darbai, daiktai, spalvos. Vis dėlto kasdieniškais vaizdais ir daiktiško pasaulio akcentavimu nesiekta apsiriboti buitiškumu, per visus namų erdvės motyvus skleidžiasi lyrinio subjekto vidinis, kupinas ilgesio pasaulis, trapios sielos giluma.
Aptariamų bei cituojamų eilėraščių artimasis kontekstas- N. Miliauskaitės poezijos rinkiniai „Namai, kuriuose negyvensim“ ir „Uždraustas įeiti kambarys“. Šiuose rinkiniuose kaip niekur kitur ryškiai akcentuojama namų tema, atsiskleidžianti per įvairius motyvus. Pasirinkti eilėraščiai („vieškeliu per kalvas…“(182psl. ), „o apleista altana…“(232psl.), „įsineši vidun…“(303psl.), „tokie saldūs kvapai…“(344psl.), „nuzulintom akmeninėm pakopom…“(134psl.)) ne ypač skiriasi nuo visų kitų temos požiūriu, visgi juose labiau jaučiamas lyrinio subjekto ir aplinkos santykis, nenutrūkstamas ir stiprus tarpusavio ryšys ir dėl to skleidžiasi neatsiejamos nuo jausmų lyrinio subjekto vidinio pasaulio vertybės. Pats lyrinis subjektas eilėraščiuose esti įvairus: išsipasakojama pirmu asmeniu, III asmeniu išsakomos slapčiausios mintys, tačiau vyraujantis asmuo- antrasis. Pastebima ir tai, kad tame pačiame eilėraštyje pasakojimo asmuo gali įvairuoti: dažniausiai pasitaikanti I ir II asmens kaita. Šia kaita, kai nejučia nuo „tu“ pereinama prie „aš“, ne tik siekama atskleisti lyrinio subjekto dvasinį pasaulį, bet ir suartinti lyrinį „aš“ ir tą žmogų iš jo vaikystės.
Vienas iš motyvų, puikiai įprasminančių namų temą Miliauskaitės eilėraščiuose, yra erdvės, arba vietos, motyvas. Vaizduojamąją erdvę galima suskirstyti į uždarą ir atvirą. Pirmoji erdvė apsiriboja siauros ir gana konkrečios vietos vaizdavimu, pavyzdžiui, kambario ar detalaus namų aprašymo: „ vidun“, „kambarys“, „ ant sienos“, „ ant stalo“, „ kertes,(…) užkaborius“, „palėpę, pusrūsio kambarėlius“, „koridorius“. Erdvė plačiai neapibūdinama, tik lakoniškai bei daiktiškai nurodoma eilėraščio vyksmo vieta, tarsi visą erdvės vaizdą nusakytų vienas iš jo „iškeltas“ elementas. Atviroji eilėraščių erdvė – tai gimtųjų namų, lauko, sodo, apylinkių vaizdai: „ vieškeliu per kalvas“, „ ežeras“, „ palei upelį“, „ gimtieji namai“, „ takas per sodą“, „už langų“, „ į lauką“, „ panemunių dvariukai“, „ virš tuščių ražienų“. Atviros erdvės pagrindą sudaro gamta ir iš to galima spręsti, kad lyriniam subjektui ji yra ypač svarbi dabar bei reikšminga buvo vaikystėje – gamta atspindi visuotinę pasaulio dermę ir yra nuoroda į civilizacijos pasaulio neharmoningumą.. Namų erdvėje dažnas ir kelio ar bent judėjimo krypties motyvas. Jis reprezentuoja gyvenimo kelią, parodo, kad lyrinio subjekto gyvenimas prasideda jam mieluose gimtuosiuose namuose. Taigi erdvė – tai gimtųjų namų pagrindas N. Miliauskaitės eilėraščiuose, o nuolat pasikartojantys motyvai tik įrodo jos svarbą eilėraščio subjektui.
Nemažiau svarbus namų temos eilėraščiuose elementas- laikas. Jis, kaip ir vieta, apibūdinamas lakoniškai, trumpai. Galima išskirti tris vienas už kitą konkretesnius eilėraščių laikus. Nors retai pasitaiko, kad visi trys būtų viename eilėraštyje, tačiau jie gana aiškiai koreliuoja . Vien gimtųjų namų vaizdavimas nukelia į lyrinio „aš“ vaikystę- gyvenimo laiką. Šis laikas dominuoja kiekviename N. Miliauskaitės eilėraštyje apie gimtuosius namus. Taip atskleidžiamos ne tik eilėraščio žmogaus, bet, ko gero, ir pačios poetės gyvenimą atitinkančios detalės. Nemažiau svarbus yra ir metų laikas. Vienuose eilėraščiuose tik numanomas, o kituose net akcentuojamas. Labai dažnas vasaros arba žiemos laikas. Eilėraščio žmogus atvirai ir subjektyviai vertina (įtaigų tekstą daro epitetai) aplinką: „ saldžioji vasara, tu niekad/ mūsų neapleisk“, „ kur vilnyte vilnija/ rugiai“, „ kvepia alksniai, karklai“, „ šalto oro kvapą/ ir sniego skonį“. Vasaros metu akcentuojama gamtos branda ir šiluma persiduoda lyrinio subjekto vidiniam pasauliui, sukuriama pakili ne
tik išorinė, bet ir dvasinė būsena. Ne visur kontrasto principu supriešinamas lauko šaltis ir namų šiluma, jaukumas ir gerovė: „ įsineši vidun kartu su malkų/ glėbiu/ ir šalto oro kvapą/(…) kaip šilta“. Trečiasis ir konkrečiausias eilėraščių yra paros laikas. Dažniausiai tai popietė: „ visas kambarys užlietas saulės“, „ šita popietė“, „ popiečio arbata, kurią tebegeriam“. Toks paros laikas pasirinktas ne veltui: jis atitinka dienos kulminaciją, poilsio ir dvasios ramybės laiką. Tad konkretus, lakoniškai nusakytas poetės eilėraščių laikas įgauna svarbią vertybinę reikšmę – atskleidžia vaikystės pasaulio sakralumą, namų jaukumo ir šilumos svarbą lyriniam subjektui.