Pratarmė
Kiekvienam žmogui gimtoji kalba – tai jo tėvų kalba. Kiekvienos tautos muzikos lopšys – jos liaudies muzika. Liaudies muzikoje kaip veidrodyje atsispindi senovės žmonių gyvenimas , darbai ,jų pomėgiai ir tautos būdas.
Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII a. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Štai Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, j kurį įdėjo tris dainas — kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti. Į jas atkreipė dėmesį vokiečių mokslininkai bei rašytojai Le-singas, Herderis, Gėtė, Neselmanas.
Pirmąjį didesnį lietuvių liaudies dainų rinkinį jau XIX a. (1825 m.) išleido Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza. Kitų rinkinių leidėjai buvo Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius. Ypač didelį darbą atliko kunigas Antanas Juška (1819—1880), surinkęs pusšešto tūkstančio dainų — daugiausiai Veliuonos apylinkėse.
XX a. tautosakos rinkimu pirmiausiai rūpinosi Lietuvių Mokslo Draugija, įsteigta 1907 m., vėliau aukštosios mokyklos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 1980 m. pradėtas leisti „Lietuvių liaudies dainynas“, kurį sudarys daugiau kaip 20 tomų.
Vienas iš nuostabiausių dalykų yra tie žmonės, kurie per šimtmečius išnešiojo liaudies dainą savo širdyje ir atminty. (Viena dainininkė A. Juškai padainavo daugiau kaip 500 dainų!) Keičiantis gyvenimo būdui, tokių žmonių sparčiai mąžta, jų gyvenimai mums vis labiau atrodo egzotiški, keisti, mįslingi. Daugelio jų vardai liko neužrašyti, nuėjo į nežinią.
Lietuvių liaudies dainų įvairovė
Dainos sudaro didžiąją dalį lietuviško muzikinio folkloro. Balsu , melodijomis išreiškiami patys giliausi žmogaus jausmai. Lietuvių liaudies dainos švelnios, lyriškos ir dažniausiai liūdnos. Tekstuose atsisipindi gamtos vaizdai, žvėrių ir paukščių gyvenimas. Dainuojama ir apie skaudžia našlaičių dalią, sunkų žemdirbio triūsą, švelnius mergelės ir bernelio jausmus. Dainose labai daug palyginimų. Žmogaus gyvenimas gretinamas su augalų, ypač medžių, gyvenimu. Prašoma paukščių ir žvėrių pagalbos. Dainų tekstuose dažni mažybiniai žodeliai, kurie suteikia lietuvių liaudies dainoms ypatingo švelnumo.
Lietuvos teritorija nėra labai didelė. Tačiau atskirose srityse gyvenimas skiriasi. Šie skirtumai ryškūs kalboje, buityje, papročiuose, savitumas pastebimas ir dainuojamose dainose.
Dzūkų dainos. Šis kraštas jau nuo seno garsėjo savo dainomis, todėl žmonės jį praminė dainava. Dzūkijoje paprastai dainuodavo vienbalses dainas. Jos paprastai gražios, jausmingos ir dažniausiai liūdnos.
Šiaurės aukštaičių dainos. Šiaurės rytų aukštaitija, savo dainomis skiriasi nuo Dzūkijos. Šiaurės aukštaičiai dainuodavo daugiabalses dainas. Jų dainos linksmos. Melodijos žvalios ir energingos.
Žemaičių dainos. Žemaitija į smulkesnius rajonus neskirstoma. Kaip ir šiaurės rytų aukštaičiai, žemaičiai mėgo daugiabalses dainas. Tik jos šiek tiek švelnesnės, dainingesnės. Be to žemaičiai savo melodijose mėgo išskirti aukščiausiąją gaidą ir ją patęsti. Tai skiriamasis žemaičių dainų bruožas.
Liaudies dainos – tai tarsi akmenėliai jūroje. Jų spalva ir forma glūdinosi šimtmečius. Jomis džiaugėsi ir lengvino savo gyvenimą daugelis žmonių kartų. Todėl dainų buvo sukurta napaprastai daug . Vienos buvo skirtos darbui palengvinti, kitos – pasilinksminimams, trečios paguosdavo nuskriaustą, ketvirtos skambėdavo apeigose ir t.t… Dainų rūšys muzikoje vadinamos dainų žanrais. Pagrindiniai lietuvių liaudies dainų žanrai yra šie : vaikų, darbo ir buities, apeigų liaudies kovų, socialinio protesto dainos.
Vaikų dainos ir žaidimai. Senovėje kiekvieną vaiką nuo pat gimimo lydėdavo mamos daina – lopšinė. Jomis ramindavo, migdydavo vaiką, suteikdavo pirmąsias žinias apie pasaulį. Lopšinėse išsiliedavo mamos meilė ir rūpestis, jos svajonės ir viltys. Šiose dainose vaikas vadinamas pačiais švelniausiais žodžiais – balandėliu, sakalėliu, dobilėliu arba aguonėle, lelijėle, rūtų kvietkeliu ir pan. Melodijos atkuria ramaus lingavimo lopšyje nuotaiką.
Šiek tiek ūgtelėjusiems vaikams suaugusieji sugalvodavo įvairiausių žaidimų. Jie linksmindavo mažuosius ir tuo pačiu lavindavo juos. Žaidimai dažniausiai linksmi, džiugūs, skaidrios nuotaikos.
Piemenukų dainos. Labai turtingos ir įvairios piemenukų dainos. Baudžiavos laikais gyvulius ganydavo vaikai nuo 7 iki 13-14 metų. Daineles jie kurdavo patys. Jie dainuodavo apie gamtą ir gyvūniją, erzindavo vieni kitus, pajuokdavo įvairias žmonių ydas ir blogybes. Dainelėmis ramindavo gyvulius arba juos sušaukdavo, apdainuodavo sunkią našlaičių dalią, prašydavo gamtos pagalbos. Daugelyje dainelių mėgdžiojami gyvulių ir paukščių balsai, menamos mįslės, žaidžami įvairūs žaidimai.
Kalendorinių apeigų dainos. Apeigos tai tam tikri žmonių veismai, ritualai, susiję su tautos papročiais ir senaisiais tikėjimais. Kadangi senovės lietuviai buvo žemdirbiai ir išpažino pagoniškąjį tikėjimą, tai ir jų apeigose ryškiausias yra žėmės ir gamtos jėgų kultas.
Dainos, kurias tuo metu Lietuviai dainuodavo, vadinamos kalendorinių apeigų dainomis. Jos pasakoja apie lietuvių tautos praeitį, nes atsirado dar tada, kai žmonės burtais stengdavosi atspėti ateitį bei palenkti į savo pusę gamtos jėgas. Kalendorinių apeigų dainos buvo suskirstytos pagal metų laikus : žiemos, pavasario, vasaros , rudens dainos ir šventės.