Pirmosios lietuviškos knygos, jų kūrėjai.
Raštai lietuvių kalba turėjo atsirasti XIV a.pab., priėmus krikščionybę, bet originalių lietuviškų tekstų ar vertimų būta labai nedaug, tik patys reikalingiausi tikybiniai tekstai. XVI a. mums paliko maždaug 20 lietuviškų religinių knygų. Mintis pradėti leisti lietuviškas knygas greičiausiai kilo Vilniuje lietuvių humanistams. Tam įtakos turėjo Vokietijoje prasidėjusi Reformacija. Jos šalininkai reikalavo, kad apeigos bažnyčioje būtų atliekamos ne lotynų, o krašto žmonių kalba. Reformacijos pradininkas – Martynas Liuteris.
Pirmajai gerai užsienyje išsilavinusių lietuvių humanistų grupei priklauso A.Kulvietis, S.Rapolionis, J.Zablockis ir M.Mažvydas. Jie ėmė versti į lietuvių kalbą giesmes, pasiryžo leisti knygas.
Pirmasis lietuviškas knygas pradėjo leisti M.Mažvydas. Karaliaučiuje 1547m. išleista M.Mažvydo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“. Tai 79 puslapių religinio turinio knyga. Ją sudaro 3 dalys: katekizmas, elementorius ir giesmynas. „Katekizme“ glaustai išdėstomi svarbiausi krikščionybės teiginiai, krikščioniškosios dorovės pagrindai, elementoriuje M.Mažvydas pirmasis paskelbė lietuvišką abėcėlę, o giesmyne įdėjo 11 giesmių su gaidomis. Pirmoji lietuviška knyga buvo reikalinga ne tik bažnyčiai. Mokykloje ji buvo naudojama kaip vadovėlis, iš jos mokoma skaityti.