R.Granausko “Gyvenimas po klevu”.Kūrinio analizė
Apysakoje “Gyvenimas po klevu” (1988) R. Granauskas kalba apie tautos
tęstinumo problemą. Autorius primena: kiekviena tauta kuriasi savo gyvenimą
(savo namą), o forma ir turinys skiria tautas vien nuo kitos. Kaip ta
savita pasaulėjauta funkcionuoja, kai tauta stovi ant pražūties slenksčio?
Pradėjęs nuo konkretaus buitinio vaizdo (senosios Kairienės sodybos po
klevu), rašytojas pereina į abstrakčią plotmę, kur “gyvenimą po klevu”
suvokiame kaip mitologinį: visų trijų sferų (požemio, žemės ir dangaus)
tarpusavio ryšį, priklausomybę ir amžinumą. Tai nedidelė apysaka, kur
veiksmas vyksta vos vieną dieną ir apima senosios Kairienės kelionę iš
kaimo į gyvenvietę. Bet tai tik paviršius, o apysaka turi giluminį,
mitologinį klodą. Todėl tai ne tik dramatiška vienos žemaitės ar jos
artimųjų gyvenimo istorija, bet ir ištisos lietuvių tautos likimo
apibendrinimo. Senoji Kairienė – tarpininkas, nueinantis kelią nuo senojo
iki naujojo pasaulio, ji vertybių atskaitos taškas. Kartu su atgimstančia
pavasarį žeme ji išeina iš savo sutvarkytų namų į svetimą, chaotišką erdvę
– gyvenvietę, kuri net vardo neturi… Išeidama Monika apžvelgia savo
gyvenimą: kiekvienas daiktas turi savo vietą, nieko nėra nereikalingo.
Garbingiausioje vietoje – kiemo viduryje – svirtis. Senų namų sienose tarsi
gyvena artimų žmonių atmintis, jų darbai, likimai. Net vienišas žmogus,
jeigu jis savo namuose, – dar ne vienišas. Todėl lietuviui svarbiausia –
išėjimas iš namų. Visai kitokia gyvenvietė – bevardė, svetima, beveidė,
nejauki ir maloni. Žmonės taip pat tapo beveidžiai kaip ir jų namai
(Kairienė niekaip neatsimena buvusios marčios veido, kuri taip ir nesukūrė
savo namų). Kairienė prisimena buvusį, dabar jau išdraskytą Budrių kaimą.
Bet baisiausia – pasekmės: jaunoji karta jau nebeturi tikrųjų namų
sampratos. Senosios Kairienės sodyboje atpažįstame baltiškąjį gyvenimo (net
pasaulio) modelį: namas – žmogaus gyvenimo vieta – stovi pačiame visatos
centre, ant klevo šaknų, po klevo šakomis… Nors apysakos pavadinimas
deklaruoja gyvenimą, aplink tvyro mirties slogutis. Mirtis nebuvo blogybė
mūsų senojoje pasaulėžiūroje. Kairienė užsuka į kapinių kalnelį. Tai ne tik
mirusiųjų aplankymas (nes jie gyvi stovi tol, kol juos kas nors atsimena),
bet ir dvasinis apsivalymas. Kairienė pralinksmėja, kai nuo kalnelio pamato