Maironis- žymiausias lietuvių poetas romantikas. Jo plunksnai priklauso trys istorinės dramos, pora libretų, keturios poemos, iš kurių meniškai brandžiausia yra ,,Jaunoji Lietuva”. Vis dėlto esmingiausia Maironio kūrybinio pakilimo dalis yra lyrika, sudėta į vienintelį rinkinį, paties poeto daug kartų taisytą, tobulintą ir pavadintą skambiu vardu ,,Pavasario balsai”. Silabotonine eilėdara parašytuose posmuose telpa daugybė temų: garbinga Lietuvos praeitis, didvyriški protėvių žygiai, tautos atgimimo žingsniai 19 amžiaus pabaigoje, kuriančio žmogaus nerimas, stiprus meilės jausmas pasauliui ir jo žmonėms, širdies troškimai, svetimų šalių ir, svarbiausia, Lietuvos gamta. Maironis yra įėjęs į ne vienos kartos sąmonę kaip tėvynės meilės dainius, kaip poetas, kurio lyrikoje išraišką surado plačios Lietuvos erdvės, skambiai vadinamos panorama.
Nagrinėjamas kūrinys irgi panoraminis. Pavadinimas nurodo eilėraščio vyksmo vietą. Rigi Kulm- tai kalnas, nuo kurio atsiveria nepaprastai gražus Šveicarijos kraštovaizdis. Kalbantysis pasakoja apie tai, ką mato nuo Rigi Kulm viršūnės. Mini ir tai, ko nemato, tai yra Lietuvą. Vadinasi, jos ilgisi. Tėvynės ilgesys yra šio posmo poetinis išgyvenimas. Jis išsakomas antrojo asmens forma (,,Išmatyt negali Lietuvos”). Eilėraščio pradžioje ,,aš” žvilgsnis aprėpia, kas yra aukštai,- snieguotas kalnų viršūnes. Metaforos ,,vainikas kalnų”, ,,rūbais žiemos” šalčiu alsuojantį vaizdą gyvina, daro jaukų ir patrauklų.
Vieta, opoziciška įspūdingoms kalnų viršūnėms, yra tai, kas matyti ,,po kojų žemai”. Ši antitezė, reiškiama antonimais ,,aukštai”-,,žemai”, komponuoja kūrinio tekstą ir paryškina vieną iš prasmių: Alpių šalis nepaprastai graži. Šiam grožiui eilėraščio žmogus labai atviras, todėl patiria daugybę estetinių išgyvenimų: džiaugsmą, pasigėrėjimą, harmoniją su pasauliu. Gamta atliepia subjekto dvasinę būseną: gražu gamtoj-gera širdy Peizažas vizualinis, jis atitinka realią Šveicarijos tikrovę. Epiteto ,,stebuklingai graži”, vaizdingų žodžių, o ypač personifikacijos (žemę bučiuoja keturi ežerai) dėka Alpių šalies vaizdas tampa dar gyvesnis ir mielesnis.
Trečiame posme vizualinius įspūdžius keičia akustiniai. Poetizuojama tyla- vertybė, aukštinta ne vieno romantiko. Retoriniais sušukimais nusakytas tylos įspūdis ,, Nesigirdi garsų! Kiek ramumo danguos! Nieks nebaido svajonių gamtos!” primena A. Mickevičiaus soneto ,,Akermano stepės” tylą (,,Palaukim!.. Kaip tylu… Girdėt, kaip gervės traukia”) ir A.Baranausko ,,Anykščių šilelio” eilutes ,,Vidūnaktyj teip tyku, kad girdi, kaip jaunas/ Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas”. Į tylios vakaro gamtos harmoniją įsilieja vamzdžio aidas ir vandens kaskadų teškenimas. Eilėraščio žmogus saulėlydžio metu žavisi šių garsų darna. Vaizdai daug pasako apie kalbančiojo pasaulį. Jis- tikras romantikas, gamtą suvokiąs kaip muziką, kaip dievybę.