Maironis
(1862 – 1932)
Maironis (šiuo slapyvardžiu pasirašinėjęs Jonas Mačiulis) yra
iškiliausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių poetas.
Biografija. Jonas Mačiulis-Maironis gimė 1862 m. spalio 21
(lapkričio 2) d. Pasandravyje (dab. Raseinių raj.), laisvųjų ūkininkų
šeimoje. 1883 m. baigė Kauno gimnaziją, 1883 – 1884 m. studijavo Kijevo
universitete, 1884 – 1888 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kur ėmė
reikštis kaip garsėjantis poetas. 1892 m. baigė Peterburgo dvasinę
akademiją ir iki 1894 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1894 – 1909 m.
buvo Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, po to iki mirties – Kauno
kunigų seminarijos rektorius. Įsteigus Lietuvos universitetą Kaune, 1922 m.
buvo Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas, tais pačiais metais
išrinktas garbės profesoriumi, ėmė vadovauti Moralinės teologijos katedrai,
1923 – 1924 m. dėstė universitete lietuvių literatūrą. Turėjo aukštus
Lietuvos Katalikų Bažnyčios titulus.
1885 m. Aušroje Zvalionio slapyvardžiu pasirodė pirmas Maironio
eilėraštis „Lietuvos vargas“, 1895 m. išėjo pirmas eilėraščių rinkinys
Pavasario balsai, kuris, vėliau papildinėjamas ir redaguojamas beveik iki
gyvenimo pabaigos, liko visam laikui viena reikšmingiausių lietuvių lyrikos
knygų. Baigdamas seminariją, Maironis parašė A.Baranauskui dedikuotą
poemėlę Lietuva, 1895 m. išleido poemą Tarp skausmų į garbę, o jau antroje
kūrybinio kelio pusėje sukūrė klasikines mūsų literatūroje poemas Jaunoji
Lietuva (1907), Raseinių Magdė (1909) ir Mūsų vargai (1920). Pirmasis
dramos bandymas buvo libretas Kame išganymas? (1895). Istorinė trilogija
Kęstučio mirtis (1921 – 1930), Vytautas pas kryžiuočius (1925), Didysis
Vytautas – karalius (1930) ir libretas Nelaimingos Dangutės vestuvės (1930)
yra jau gyvenimo saulėlydžio vaisiai.
Be grožinės literatūros, jo plunksnai priklauso nemaža Lietuvos
istoriografijos, literatūros istorijos, taip pat teologijos darbų.
Jonas Mačiulis-Maironis mirė 1932 m. birželio 28 d. Kaune,
palaidotas Katedros kriptoje.
Kūryba. Maironis yra lietuvių poezijos kaitos (ir atskaitos)
taškas. Iki jo buvo jau ištobulintas poetinis žodis ne tik liaudies
dainoje, bet ir K.Donelaičio, A.Baranausko kūryboje, toje „naiviojoje“
poezijoje (nelabai tiksliai pasinaudojant Maironio pamėgto F.Schillerio
sąvoka), kur „poetų kūryboje mus jaudina gamta, jutiminė tiesa, gyva
tikrovė“, o ją persmelkiantis subjektyvumas ištirpęs pavaizduotame
pasaulyje, neatsiejamai su juo susilydęs. Buvo lyrika – besimeldžianti,
juokaujanti, dainiškai atverianti mylinčią ir kenčiančią širdį (nuo
A.Klemento ir A.Strazdo iki A.Vienažindžio), bet joje kalbantis žmogus
artimesnis tautosakos bendriniam sugestyviam emocingumui negu moderniosios
lyrikos subjekto nepakartojamam individualumui. Visa ikimaironinė lyrinė
poezija – dainiška, ne visai atsiskyrusi nuo folkloro beribiškumo. Dar
Anykščių šileliui A.Baranauskas kūrė melodiją ir mokė anykštėnus ją
dainuoti. P.Vaičaitis dar jautėsi esąs „dainelių“ vargo žmonėms
eiliuotojas.
Iš dalies panaši buvo ir Maironio kelio pradžia. Jis pats
pasakojosi esą jaunystėje klierikai skleidę po žmones dainas jo žodžiais.
Tautosakėjo Lietuvos rankraštinio teksto fragmentai: „Jau pavasaris atėjo“,
o ypač „Lietuva brangi“ posmai su J.Naujalio melodija, iš kurių vėliau
išaugo žinomasis eilėraštis, kurio variantai kito iki pat 1920 m., kol
pagaliau Maironis autorizavo dabartinį tekstą. Ir vėliau jo eiles žmonės
dainavo, bet su tautosaka jos nebesusiliejo, kaip A.Strazdo ar
A.Vienažindžio dainos.
Poezija. Maironis yra pirmasis esmiškai rašytinės poezijos
kūrėjas, iš pagrindų ją modernizavęs, parodęs, ką gali lyrika kaip
literatūros rūšis, lyrikos formomis išskleisdamas platų individualaus
subjektyvumo turinį, teigdamas asmens vertę ir reikšmingumą. Asmens vidinis
pasaulis, modernaus subjektyvumo sklaida yra svarbiausia jo poezijos tema.
Poeto vaidmuo ir samprata. Maironis yra pirmasis lietuvių
autorius, kuris suvokia save pirmiausia kaip literatūros žmogų, rašytoją,
poetą. Svarbu ne tai, kad tokį savojo aš įvaizdį jis ne visados išlaiko ir
kartkartėmis ima viršų kiti socialiniai vaidmenys, o tai, kad šitokia yra
jo nuostata esminiais gyvenimo momentais. Baigęs gimnaziją, jis renkasi
literatūros studijas, ketindamas atsidėti literato profesijai. Tiesa,
netrukus sprendimą keičia ir grįžta į tradicinį šviesuolio kelią –
kunigystę, joje įsitvirtina aukštame hierarchijos lygmenyje: Dvasinės
akademijos profesorius ir inspektorius, vėliau Kunigų seminarijos
rektorius, Kauno universiteto Teologijos fakulteto dekanas, profesorius.
Siekia vyskupo mitros ir jaučiasi giliai užgautas du kartu jos negavęs. Bet
svarbiausias jam lieka Poeto vaidmuo. Ne tik dėl to, kad poetinei kūrybai,
istoriografijai (kurią irgi globoja Mūza!) jis skyrė daug dvasinių jėgų
visais gyvenimo laikotarpiais, bet ir dėl to, kad suvokė, jog kaip poetas
save geriausiai realizuoja ir įamžina. Poemoje Tarp skausmų į garbę jis,
tarsi viduramžių dailininkas, tarp kitų personažų nutapo
ir savo figūrą
paveikslo pakraštyje („Maironi! Tu giesmę nuo Dievo gavai“; „Maironis bus
giesme garsus“); giliai įžeistas Vatikano, kuris nesuteikia jam vyskupo
žiedo, jis taria išdidų žodį:
Už darbą nelaukiau kaip tarnas algos,
Nei deimantais spindinčio žiedo garbės;
Manoji žvaigždė ir be to gal žibės!..
„Taip atsilyginta“
Kai nuo jo nusigręžia neištikima mylimoji, jis žino: „<…> mūsų
pilietės / Ne jo slapčia tau pavydės“ („Nutrūko – nesumegsi“). Net pačios
mirties akivaizdoje jis visų pirma poetas („Poetui mirus“).
Maironis sukuria romantinę poeto ir kūrybos mitologiją, kuri
išreiškia lietuvių literatūros modernėjimą ir jos įsijungimą į romantizmo
tradiciją, kylančią iš svarbių XIX a. filosofinių ir literatūrinių motyvų.
Tai A.Mickevičiaus Vėlinių tradicija: poetas, kenčiantis už milijonus, taip
pat Konrado Valenrodo, kur dainius – Vaidila yra tautos atminties
saugotojas. Tokiai poeto sampratai rastis palanki buvo tautinio Atgimimo
dirva.
Keliamas poeto, einančio keliu, „kuriuo retai kas eiti gali“,
išskirtinumas („Poezija“). Tai kilnių džiaugsmų, paslaptingo, nežemiško
grožio, „stebuklingų žodžių“ kelias:
Bet kas pažino įkvėpimą,
Jo aukštus, dangiškus jausmus,
Kas gavo brangų atminimą,
Tas čia našlaičiu nebebus.
„Taip
maža paramos“
Bet ir kančia, kylanti iš širdies jautrumo, esmiška talentui.
Poetas dažnai būna vienišas ir nesuprastas
<…> tarp žmonių neras širdies,
Bet nemylėt jų nemokės.
„Taip
maža paramos“
Gal taip Dievo žadėta, kad nešviestų žvaigždė
Man, nuklydusiam skausmo keliais,
Kad per tai galingesnė gimtų mano giesmė <…>.
„Skurdžioj valandoj“
Kam širdį Aukščiausias man davė?
O tačiau juk be jos
Ant šios žemės karčios
Poetai negims nesapnavę.
„Nenoriu
sapnų“
Kūryba – atpirkimo auka:
Patsai ramumo nepažinęs,
Kitiems išganymą nešu.
„Poeta“
Poetas – kaip audros išdraskyto lizdo paukštis, kuris savo giesme
džiugina ir darbams skatina žmones; jo vienišumą ir skausmą atperka
nuojauta, kad jo „garbė per girias nuskambės! / Ir šiaurio kaukimai
nutils!“ (Jaunoji Lietuva). Kūryba yra paslaptis, jos kančios slepiamos po
kauke:
Žmonės spėja iš veido ramaus,
Būk man rožėmis klojas takai;
Jiems nematoma mano vidaus <…>.
„Ar
aš kaltas“
Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu:
Nesupras žmonės mano kančios!
„Skurdžioj valandoj“
Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas,
Praeisiu kaip verdą verpetai <…>.
„Pasitikėjimas savimi“
Dievo globa. Poeto atsakomybė reiškiasi metafizinėje plotmėje, jis
yra ypatingu būdu Aukščiausiojo apdovanotas ir išskirtas, jis tokiu ir
jaučiasi – dėkodamas, guosdamasis, apgailestaudamas. Jis nuolatos stovi
Aukščiausiojo akivaizdoje, jis Dievo yra deleguotas būti tautos pranašu,
šaukliu, jis Dievo pateptasis tautos dainius. Tarp religinių ir tautinių
vertybių čia niekados nėra kolizijos, Aukščiausiasis sankcionuoja,
palaimina tautos būtį, kovas, siekius.
Esmingiausias žmogaus skleidimosi lygmuo Maironio poezijoje yra
dieviškasis, sakralumo sferai priklauso pagrindinės jo išpažįstamos
vertybės, kurios formuoja svarbiausius poetinio pasaulio akcentus. Tačiau
juos sudaro ne religinės tematikos eilėraščiai, kurių Maironio poezijoje
nėra daug ir kurie nėra įspūdingi – nebent populiarioji „Marijos giesmė“,
kurios įtaigumas nemenka dalimi priklauso ir nuo J.Naujalio melodijos.
Krikščioniškosios vertybės daugiau skleidžiasi bendroje poetinio
mąstymo kryptyje. Maironiui Dievas yra istorijos ir žmogiškojo likimo
Viešpats. Istorijos tapsmas jam yra Teisingumo idėjos realizacija, kurią
nulemia
kentėjimo, mirties ir prisikėlimo paslaptis:
O tačiau Lietuva
Tik atbus gi kada:
Ne veltui ji tiek iškentėjo!
Kanklių balsą išgirs,
Miegąs kraujas užvirs,
Nes Kryžius gyvatą žadėjo.
„Jaunoji Lietuva“
Tai yra Maironio istorijos filosofijos branduolys. Dievas laimina
teisėtus tautų siekius ir kovas, garantuoja jų būsimus laimėjimus. Jo
pagalbos meldžiama tėvynei ir jos vargstantiems žmonėms.
Dramatizmo šaltiniai. Dievas yra ir žmogaus individualios
egzistencijos saugotojas ir teisėjas. Jo akivaizdoje vyksta žmogaus
gyvenimo drama, skaudus stovėjimas tarp Dangaus, tobulybės ilgesio ir
siaura, trapia žemiškąja būtimi nepasitenkinančios širdies, nuolat gundomos
žemės vilionių ir laimės pažadų. Tai vienas svarbiųjų Maironio lyrikos
dramatizmo šaltinių. Jo eilėraščių aš nuolatos yra tarp skaudžios
desperacijos:
Išplėšk man širdį kruvinai,
Kad jos negundintų ta žemė,
Kur vienos kovos, kur sapnai
Galų gale tik kančią lemia.
„Kam širdį
davei?“
ir viltingo pasitikėjimo:
Aukščiausi, davei širdį man begalinę,
Ją vienas suprasti gali;
Tu vienas gali atgaivinti krūtinę,
Kad kryžkeliais žūna baili.
„Jei žemė
širdį viliojo“
Bet gražiausia yra ne tokia iš refleksijos kilusi poezija, o toji,
kur dramatinės prieštaros nėra tiesiogiai reiškiamos, o yra nugrimzdusios į
sielos gyvenimo podirvį ir maitina visą žmogaus vidinės patirties pilnį,
kai žmogus įvairiausiose situacijose stovi tarp tikėjimo ir abejonės,
praeinamybės ir amžinatvės, vilties ir nusiminimo, baigtinumo ir begalybės.
Ilgesys ir džiaugsmas dažniausiai reiškiami gamtos vaizdų ir reiškinių
metaforomis. „Užmigo žemė“, „Nuo Birutės kalno“, „Vasaros naktys“,
„Pavasaris“ – šiuose ir kituose gamtos jausmo eilėraščiuose skleidžiasi
giliausi ir intensyviausi žmogiškosios pilnatvės išgyvenimai, išsakyti su
didžiausia poetinio žodžio energija.
Panašus vidinis dramatizmas yra ir Maironio meilės lyrikoje. Čia
daug ilgesio, išsiskyrimo skausmo („Sudieu“, „Išvažiuojant“, „Draugo
liūdesys“), taip pat šviesos, kaip eilėraštyje „Ant Drūkšės ežero“,
žavinčiame klasikinės darnos, taurumo ir kilnaus paprastumo jungtimi. Tai –
ne tik Maironio, bet ir visos lietuvių meilės lyrikos viršūnė. Dažname
kūrinyje Maironis aukština amžinojo moteriškumo trauką, moters paskirtį ir
vaidmenį vyro gyvenime. Moters idealizacija siejasi visų pirma su vokiečių
klasikinės literatūros tradicija, bet joje dvelkia ir lietuvių liaudies
dainų dvasia.
Poetas ir tauta. Tačiau, be abejonės, svarbiausia Maironio
kūryboje yra tautos problematika. Tauta Maironio poezijoje – pagrindinė
pasaulio istorijos kategorija. Pasaulio istorija jam yra pasaulio tautų
istorija. Iš čia kiekvienos tautos savaiminis būtinumas ir reikšmingumas.
Istoriją Maironis apibūdina etikos kategorijomis ir žvelgia į ją kaip į
kelią, vedantį į teisingumo būklę, atitinkančią Aukščiausiojo Būties
Principo tikslus. Lietuvos buvimas greta kitų tautų jam yra ir poetinė
svajonė, ideali vizija, ir įvykusio fakto džiaugsmas. Tauta poetui – ne
vien sava tauta. Visų tautų pastangos išsivaduoti iš priespaudos,
išsikovoti savarankišką būtį gauna aukščiausią – Amžinosios Teisybės ir
Meilės – sankciją. Jis aukština čekų ir vengrų, suomių ir graikų, pietų
slavų ir sorbų tautinius sąjūdžius: „Laimėkite, jaunos, pakylančios šalys!“
(Jaunoji Lietuva).
Tautiniai sąjūdžiai suvokiami kaip būtina pasaulio istorijos
proceso grandis. Iš čia kyla Maironio poezijos džiaugsminga tonacija
jaučiant, jog lemta gyventi tokiame laike, kai aiškiai girdimas pasaulio
istorijos pulsas, sutampąs su savosios tautos istorijos tėkme:
Aplinkui jau žydi visur atgimimas;
Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai.
Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,
Ir Lietuvai laisvės išauš rytmečiai.
Gyvenamasis laikas Maironiui ryškiai atskleidžia tautų vertę, ypač
mažų pavergtų tautų, kurios ilgai buvo iškritusios iš pasaulio istorijos
vyksmo, o dabar vėl į jį sugrįžta, manifestuodamos visų tautų laisvės,
apsisprendimo, lygybės principų visuotinį galiojimą. Savo tautą jis mato
didžiojoje tautų bendrijoje, kaip bendro proceso dalyvę, seseriškų tautų
likimo bendrininkę. Išvesti tautą į laisvę jis suvokia kaip savo kartos
misiją, kurios sunkumas ir garbingumas uždeda jai ypatingą atsakomybę.
Tautos istorijos reflektavimas yra viena esminių Maironio kūrybos
atramų. Lietuvos istorijos poetinėje idėjoje atsiveria trys atžvilgiai: yra
herojiškoji
Lietuva, yra tragiški tautos „užmigimo“, „apmirimo“
amžiai ir yra atgimimo laikas.
Maironio kuriama senosios Lietuvos vizija iš dalies pratęsia XIX
a. pradžios ir vidurio tradiciją, kuriai poetas randa lakonišką ir
įspūdingą išraišką. Maironiui būdingas atrankos ir koncentracijos menas
leido duoti tautai senovės mitologiją – Gedimino, Kęstučio, Birutės
Lietuvą, kur „Vytautas didis garsiai viešpatavo, / Ties Žalgiriu priešus
nuveikęs piktus“, kur „bočiai už laisvę tiek amžių kariavo“, kur „mūsų
tėvynė ir buvo, ir bus“ („Kur bėga Šešupė“). Tai Lietuva, plytinti
mitiniame laike, kai „Kalbos nemindžiota gimtinės / Nei dainų mūsų
Lietuvos“ („Tėvynės dainos“). Šių vaizdų įtaigą lėmė ne tik poetinė
energija, bet ir autoriaus bei adresato gyvai suvokiama analogija su
gyvenamuoju metu. Tolimų laikų karinė heroika ir šlovinga karžygių mirtis