Maironis1
5 (100%) 1 vote

Maironis1

Maironis

(1862 – 1932)

 

Maironis (šiuo slapyvardžiu pasirašinėjęs Jonas Mačiulis) yra

iškiliausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių poetas.

Biografija. Jonas Mačiulis-Maironis gimė 1862 m. spalio 21

(lapkričio 2) d. Pasandravyje (dab. Raseinių raj.), laisvųjų ūkininkų

šeimoje. 1883 m. baigė Kauno gimnaziją, 1883 – 1884 m. studijavo Kijevo

universitete, 1884 – 1888 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kur ėmė

reikštis kaip garsėjantis poetas. 1892 m. baigė Peterburgo dvasinę

akademiją ir iki 1894 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1894 – 1909 m.

buvo Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, po to iki mirties – Kauno

kunigų seminarijos rektorius. Įsteigus Lietuvos universitetą Kaune, 1922 m.

buvo Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas, tais pačiais metais

išrinktas garbės profesoriumi, ėmė vadovauti Moralinės teologijos katedrai,

1923 – 1924 m. dėstė universitete lietuvių literatūrą. Turėjo aukštus

Lietuvos Katalikų Bažnyčios titulus.

1885 m. Aušroje Zvalionio slapyvardžiu pasirodė pirmas Maironio

eilėraštis „Lietuvos vargas“, 1895 m. išėjo pirmas eilėraščių rinkinys

Pavasario balsai, kuris, vėliau papildinėjamas ir redaguojamas beveik iki

gyvenimo pabaigos, liko visam laikui viena reikšmingiausių lietuvių lyrikos

knygų. Baigdamas seminariją, Maironis parašė A.Baranauskui dedikuotą

poemėlę Lietuva, 1895 m. išleido poemą Tarp skausmų į garbę, o jau antroje

kūrybinio kelio pusėje sukūrė klasikines mūsų literatūroje poemas Jaunoji

Lietuva (1907), Raseinių Magdė (1909) ir Mūsų vargai (1920). Pirmasis

dramos bandymas buvo libretas Kame išganymas? (1895). Istorinė trilogija

Kęstučio mirtis (1921 – 1930), Vytautas pas kryžiuočius (1925), Didysis

Vytautas – karalius (1930) ir libretas Nelaimingos Dangutės vestuvės (1930)

yra jau gyvenimo saulėlydžio vaisiai.

Be grožinės literatūros, jo plunksnai priklauso nemaža Lietuvos

istoriografijos, literatūros istorijos, taip pat teologijos darbų.

Jonas Mačiulis-Maironis mirė 1932 m. birželio 28 d. Kaune,

palaidotas Katedros kriptoje.

Kūryba. Maironis yra lietuvių poezijos kaitos (ir atskaitos)

taškas. Iki jo buvo jau ištobulintas poetinis žodis ne tik liaudies

dainoje, bet ir K.Donelaičio, A.Baranausko kūryboje, toje „naiviojoje“

poezijoje (nelabai tiksliai pasinaudojant Maironio pamėgto F.Schillerio

sąvoka), kur „poetų kūryboje mus jaudina gamta, jutiminė tiesa, gyva

tikrovė“, o ją persmelkiantis subjektyvumas ištirpęs pavaizduotame

pasaulyje, neatsiejamai su juo susilydęs. Buvo lyrika – besimeldžianti,

juokaujanti, dainiškai atverianti mylinčią ir kenčiančią širdį (nuo

A.Klemento ir A.Strazdo iki A.Vienažindžio), bet joje kalbantis žmogus

artimesnis tautosakos bendriniam sugestyviam emocingumui negu moderniosios

lyrikos subjekto nepakartojamam individualumui. Visa ikimaironinė lyrinė

poezija – dainiška, ne visai atsiskyrusi nuo folkloro beribiškumo. Dar

Anykščių šileliui A.Baranauskas kūrė melodiją ir mokė anykštėnus ją

dainuoti. P.Vaičaitis dar jautėsi esąs „dainelių“ vargo žmonėms

eiliuotojas.

Iš dalies panaši buvo ir Maironio kelio pradžia. Jis pats

pasakojosi esą jaunystėje klierikai skleidę po žmones dainas jo žodžiais.

Tautosakėjo Lietuvos rankraštinio teksto fragmentai: „Jau pavasaris atėjo“,

o ypač „Lietuva brangi“ posmai su J.Naujalio melodija, iš kurių vėliau

išaugo žinomasis eilėraštis, kurio variantai kito iki pat 1920 m., kol

pagaliau Maironis autorizavo dabartinį tekstą. Ir vėliau jo eiles žmonės

dainavo, bet su tautosaka jos nebesusiliejo, kaip A.Strazdo ar

A.Vienažindžio dainos.

Poezija. Maironis yra pirmasis esmiškai rašytinės poezijos

kūrėjas, iš pagrindų ją modernizavęs, parodęs, ką gali lyrika kaip

literatūros rūšis, lyrikos formomis išskleisdamas platų individualaus

subjektyvumo turinį, teigdamas asmens vertę ir reikšmingumą. Asmens vidinis

pasaulis, modernaus subjektyvumo sklaida yra svarbiausia jo poezijos tema.

Poeto vaidmuo ir samprata. Maironis yra pirmasis lietuvių

autorius, kuris suvokia save pirmiausia kaip literatūros žmogų, rašytoją,

poetą. Svarbu ne tai, kad tokį savojo aš įvaizdį jis ne visados išlaiko ir

kartkartėmis ima viršų kiti socialiniai vaidmenys, o tai, kad šitokia yra

jo nuostata esminiais gyvenimo momentais. Baigęs gimnaziją, jis renkasi

literatūros studijas, ketindamas atsidėti literato profesijai. Tiesa,

netrukus sprendimą keičia ir grįžta į tradicinį šviesuolio kelią –

kunigystę, joje įsitvirtina aukštame hierarchijos lygmenyje: Dvasinės

akademijos profesorius ir inspektorius, vėliau Kunigų seminarijos

rektorius, Kauno universiteto Teologijos fakulteto dekanas, profesorius.

Siekia vyskupo mitros ir jaučiasi giliai užgautas du kartu jos negavęs. Bet

svarbiausias jam lieka Poeto vaidmuo. Ne tik dėl to, kad poetinei kūrybai,

istoriografijai (kurią irgi globoja Mūza!) jis skyrė daug dvasinių jėgų

visais gyvenimo laikotarpiais, bet ir dėl to, kad suvokė, jog kaip poetas

save geriausiai realizuoja ir įamžina. Poemoje Tarp skausmų į garbę jis,

tarsi viduramžių dailininkas, tarp kitų personažų nutapo
ir savo figūrą

paveikslo pakraštyje („Maironi! Tu giesmę nuo Dievo gavai“; „Maironis bus

giesme garsus“); giliai įžeistas Vatikano, kuris nesuteikia jam vyskupo

žiedo, jis taria išdidų žodį:

Už darbą nelaukiau kaip tarnas algos,

Nei deimantais spindinčio žiedo garbės;

Manoji žvaigždė ir be to gal žibės!..

                                                                   

     „Taip atsilyginta“

Kai nuo jo nusigręžia neištikima mylimoji, jis žino: „<…> mūsų

pilietės / Ne jo slapčia tau pavydės“ („Nutrūko – nesumegsi“). Net pačios

mirties akivaizdoje jis visų pirma poetas („Poetui mirus“).

Maironis sukuria romantinę poeto ir kūrybos mitologiją, kuri

išreiškia lietuvių literatūros modernėjimą ir jos įsijungimą į romantizmo

tradiciją, kylančią iš svarbių XIX a. filosofinių ir literatūrinių motyvų.

Tai A.Mickevičiaus Vėlinių tradicija: poetas, kenčiantis už milijonus, taip

pat Konrado Valenrodo, kur dainius – Vaidila yra tautos atminties

saugotojas. Tokiai poeto sampratai rastis palanki buvo tautinio Atgimimo

dirva.

Keliamas poeto, einančio keliu, „kuriuo retai kas eiti gali“,

išskirtinumas („Poezija“). Tai kilnių džiaugsmų, paslaptingo, nežemiško

grožio, „stebuklingų žodžių“ kelias:

Bet kas pažino įkvėpimą,

Jo aukštus, dangiškus jausmus,

Kas gavo brangų atminimą,

Tas čia našlaičiu nebebus.

                                                          „Taip

maža paramos“

Bet ir kančia, kylanti iš širdies jautrumo, esmiška talentui.

Poetas dažnai būna vienišas ir nesuprastas

<…> tarp žmonių neras širdies,

Bet nemylėt jų nemokės.

                                                          „Taip

maža paramos“

Gal taip Dievo žadėta, kad nešviestų žvaigždė

Man, nuklydusiam skausmo keliais,

Kad per tai galingesnė gimtų mano giesmė <…>.

                                                          

„Skurdžioj valandoj“

Kam širdį Aukščiausias man davė?

O tačiau juk be jos

Ant šios žemės karčios

Poetai negims nesapnavę.

                                                          „Nenoriu

sapnų“

Kūryba – atpirkimo auka:

Patsai ramumo nepažinęs,

Kitiems išganymą nešu.

                                                          „Poeta“

Poetas – kaip audros išdraskyto lizdo paukštis, kuris savo giesme

džiugina ir darbams skatina žmones; jo vienišumą ir skausmą atperka

nuojauta, kad jo „garbė per girias nuskambės! / Ir šiaurio kaukimai

nutils!“ (Jaunoji Lietuva). Kūryba yra paslaptis, jos kančios slepiamos po

kauke:

Žmonės spėja iš veido ramaus,

Būk man rožėmis klojas takai;

Jiems nematoma mano vidaus <…>.

                                                             „Ar

aš kaltas“

Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu:

Nesupras žmonės mano kančios!

                                                           

„Skurdžioj valandoj“

Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas,

Praeisiu kaip verdą verpetai <…>.

                                                          

„Pasitikėjimas savimi“

Dievo globa. Poeto atsakomybė reiškiasi metafizinėje plotmėje, jis

yra ypatingu būdu Aukščiausiojo apdovanotas ir išskirtas, jis tokiu ir

jaučiasi – dėkodamas, guosdamasis, apgailestaudamas. Jis nuolatos stovi

Aukščiausiojo akivaizdoje, jis Dievo yra deleguotas būti tautos pranašu,

šaukliu, jis Dievo pateptasis tautos dainius. Tarp religinių ir tautinių

vertybių čia niekados nėra kolizijos, Aukščiausiasis sankcionuoja,

palaimina tautos būtį, kovas, siekius.

Esmingiausias žmogaus skleidimosi lygmuo Maironio poezijoje yra

dieviškasis, sakralumo sferai priklauso pagrindinės jo išpažįstamos

vertybės, kurios formuoja svarbiausius poetinio pasaulio akcentus. Tačiau

juos sudaro ne religinės tematikos eilėraščiai, kurių Maironio poezijoje

nėra daug ir kurie nėra įspūdingi – nebent populiarioji „Marijos giesmė“,

kurios įtaigumas nemenka dalimi priklauso ir nuo J.Naujalio melodijos.

Krikščioniškosios vertybės daugiau skleidžiasi bendroje poetinio

mąstymo kryptyje. Maironiui Dievas yra istorijos ir žmogiškojo likimo

Viešpats. Istorijos tapsmas jam yra Teisingumo idėjos realizacija, kurią

nulemia
kentėjimo, mirties ir prisikėlimo paslaptis:

O tačiau Lietuva

Tik atbus gi kada:

Ne veltui ji tiek iškentėjo!

Kanklių balsą išgirs,

Miegąs kraujas užvirs,

Nes Kryžius gyvatą žadėjo.

                                                            

„Jaunoji Lietuva“

Tai yra Maironio istorijos filosofijos branduolys. Dievas laimina

teisėtus tautų siekius ir kovas, garantuoja jų būsimus laimėjimus. Jo

pagalbos meldžiama tėvynei ir jos vargstantiems žmonėms.

Dramatizmo šaltiniai. Dievas yra ir žmogaus individualios

egzistencijos saugotojas ir teisėjas. Jo akivaizdoje vyksta žmogaus

gyvenimo drama, skaudus stovėjimas tarp Dangaus, tobulybės ilgesio ir

siaura, trapia žemiškąja būtimi nepasitenkinančios širdies, nuolat gundomos

žemės vilionių ir laimės pažadų. Tai vienas svarbiųjų Maironio lyrikos

dramatizmo šaltinių. Jo eilėraščių aš nuolatos yra tarp skaudžios

desperacijos:

Išplėšk man širdį kruvinai,

Kad jos negundintų ta žemė,

Kur vienos kovos, kur sapnai

Galų gale tik kančią lemia.

                                                    „Kam širdį

davei?“

ir viltingo pasitikėjimo:

Aukščiausi, davei širdį man begalinę,

Ją vienas suprasti gali;

Tu vienas gali atgaivinti krūtinę,

Kad kryžkeliais žūna baili.

                                                     „Jei žemė

širdį viliojo“

Bet gražiausia yra ne tokia iš refleksijos kilusi poezija, o toji,

kur dramatinės prieštaros nėra tiesiogiai reiškiamos, o yra nugrimzdusios į

sielos gyvenimo podirvį ir maitina visą žmogaus vidinės patirties pilnį,

kai žmogus įvairiausiose situacijose stovi tarp tikėjimo ir abejonės,

praeinamybės ir amžinatvės, vilties ir nusiminimo, baigtinumo ir begalybės.

Ilgesys ir džiaugsmas dažniausiai reiškiami gamtos vaizdų ir reiškinių

metaforomis. „Užmigo žemė“, „Nuo Birutės kalno“, „Vasaros naktys“,

„Pavasaris“ – šiuose ir kituose gamtos jausmo eilėraščiuose skleidžiasi

giliausi ir intensyviausi žmogiškosios pilnatvės išgyvenimai, išsakyti su

didžiausia poetinio žodžio energija.

Panašus vidinis dramatizmas yra ir Maironio meilės lyrikoje. Čia

daug ilgesio, išsiskyrimo skausmo („Sudieu“, „Išvažiuojant“, „Draugo

liūdesys“), taip pat šviesos, kaip eilėraštyje „Ant Drūkšės ežero“,

žavinčiame klasikinės darnos, taurumo ir kilnaus paprastumo jungtimi. Tai –

ne tik Maironio, bet ir visos lietuvių meilės lyrikos viršūnė. Dažname

kūrinyje Maironis aukština amžinojo moteriškumo trauką, moters paskirtį ir

vaidmenį vyro gyvenime. Moters idealizacija siejasi visų pirma su vokiečių

klasikinės literatūros tradicija, bet joje dvelkia ir lietuvių liaudies

dainų dvasia.

Poetas ir tauta. Tačiau, be abejonės, svarbiausia Maironio

kūryboje yra tautos problematika. Tauta Maironio poezijoje – pagrindinė

pasaulio istorijos kategorija. Pasaulio istorija jam yra pasaulio tautų

istorija. Iš čia kiekvienos tautos savaiminis būtinumas ir reikšmingumas.

Istoriją Maironis apibūdina etikos kategorijomis ir žvelgia į ją kaip į

kelią, vedantį į teisingumo būklę, atitinkančią Aukščiausiojo Būties

Principo tikslus. Lietuvos buvimas greta kitų tautų jam yra ir poetinė

svajonė, ideali vizija, ir įvykusio fakto džiaugsmas. Tauta poetui – ne

vien sava tauta. Visų tautų pastangos išsivaduoti iš priespaudos,

išsikovoti savarankišką būtį gauna aukščiausią – Amžinosios Teisybės ir

Meilės – sankciją. Jis aukština čekų ir vengrų, suomių ir graikų, pietų

slavų ir sorbų tautinius sąjūdžius: „Laimėkite, jaunos, pakylančios šalys!“

(Jaunoji Lietuva).

Tautiniai sąjūdžiai suvokiami kaip būtina pasaulio istorijos

proceso grandis. Iš čia kyla Maironio poezijos džiaugsminga tonacija

jaučiant, jog lemta gyventi tokiame laike, kai aiškiai girdimas pasaulio

istorijos pulsas, sutampąs su savosios tautos istorijos tėkme:

Aplinkui jau žydi visur atgimimas;

Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai.

Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,

Ir Lietuvai laisvės išauš rytmečiai.

Gyvenamasis laikas Maironiui ryškiai atskleidžia tautų vertę, ypač

mažų pavergtų tautų, kurios ilgai buvo iškritusios iš pasaulio istorijos

vyksmo, o dabar vėl į jį sugrįžta, manifestuodamos visų tautų laisvės,

apsisprendimo, lygybės principų visuotinį galiojimą. Savo tautą jis mato

didžiojoje tautų bendrijoje, kaip bendro proceso dalyvę, seseriškų tautų

likimo bendrininkę. Išvesti tautą į laisvę jis suvokia kaip savo kartos

misiją, kurios sunkumas ir garbingumas uždeda jai ypatingą atsakomybę.

Tautos istorijos reflektavimas yra viena esminių Maironio kūrybos

atramų. Lietuvos istorijos poetinėje idėjoje atsiveria trys atžvilgiai: yra

herojiškoji
Lietuva, yra tragiški tautos „užmigimo“, „apmirimo“

amžiai ir yra atgimimo laikas.

Maironio kuriama senosios Lietuvos vizija iš dalies pratęsia XIX

a. pradžios ir vidurio tradiciją, kuriai poetas randa lakonišką ir

įspūdingą išraišką. Maironiui būdingas atrankos ir koncentracijos menas

leido duoti tautai senovės mitologiją – Gedimino, Kęstučio, Birutės

Lietuvą, kur „Vytautas didis garsiai viešpatavo, / Ties Žalgiriu priešus

nuveikęs piktus“, kur „bočiai už laisvę tiek amžių kariavo“, kur „mūsų

tėvynė ir buvo, ir bus“ („Kur bėga Šešupė“). Tai Lietuva, plytinti

mitiniame laike, kai „Kalbos nemindžiota gimtinės / Nei dainų mūsų

Lietuvos“ („Tėvynės dainos“). Šių vaizdų įtaigą lėmė ne tik poetinė

energija, bet ir autoriaus bei adresato gyvai suvokiama analogija su

gyvenamuoju metu. Tolimų laikų karinė heroika ir šlovinga karžygių mirtis

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2877 žodžiai iš 9582 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.