Tik visiški tamsuoliai ir neišmanėliai galvoja, jog raganos ir laumės – vienas ir tas pat. Raganos nuo seniausių laikų buvo žiniuonėmis, užsiėminėdavo paprastąją magija, bet apie tai atskira šneka. Apie laumes nuo neatmenamų laikų žmonės šnekėdavo kaip apie deives.
Gyvena jos apleistose pirkelėse, geria vandens garus ir labai bijo lino žiedelio ar metalinių, o ypač geležinių daiktų. Kaip nebūtų keista, laumių laumė Vaiva gyvena Lietuvoje. Anksčiau jos trobelė stovėjo Šventosios upės dešiniajame krante, kur burbuliavo šventasis karalienės liūnas.
Jei kada teko bastytis po miškus, tikriausiai pastebėjote kai kuriuose beržuose keistas šakų raizgalynes. Mama ar tėtis jums tvirtino, kad tie medžiai serga, o jūs manėte, kad tai – varnų lizdai. Visai ne, tai laumberžiai. Šių medžių šakų raizgalynėse mėgsta sėdėti laumės.
Patekėjus jaunam mėnuliui, jos renkasi prie upių, ežerų, pelkių, rasotose pievose. Čia šoka ratelius, linksminasi. Pievų žolėse, miškų samanose ar rugių laukuose išmina didelius ir mažus apskritimus. Stebuklų šalies gyventojai tiki, kad šokdamos laumės sukelia lietų. Bet vargas tam, kas išvys laumes bešokančias. Visų pirma, tokius smalsuolius jos užkutena, užgnaibo, o paskui sudrasko ir suėda. Jų rankos ilgos su akmeniniais pirštais ir aštriais nagais. Dantys platūs ir ilgi kaip kardai, o plaukai tokie priskretę ir susivėlę, jog lengvai palaikysi laumę ragana. Tačiau ar yra tokia gentis, kurioje neatsirastų išsigimėlių – taip ir tarp laumių esti visokių. Vienos panašios į meškas, rudas kates, rudas gauruotas kumeles, kitos panašios į moteris, bet su vištos arba gaidžio kojomis, trečios augina ilgus plaukus ir esti labai gražios, o kartais iš galvos kyšo ožkos ragai. Pasitaiko laumių, kurių lūpos storos kaip rogių pavažos.