Romualdas Granauskas
„Jaučio aukojimas“
Ištraukos interpretacija
„ir veltui stengiesi įžvelgti ką nors trijų lydinčių vyrų veiduose, kai sustojat ratu ant upeliūkščio kranto, rinkdami nakvynei vietą, o kai vieta jau aprinkta, visi keturi einat nusiplauti kelionės prakaito ir dulkių, paskui anie du ima atrišinėti terbas, bet vienam užsinarplioja virvelė, ir antrasis laukia, įkišęs ranką, nieko iš ten neimdamas, paskui abu vienu metu padeda ant žolės duoną ir žuvį, bet tau kažkas pasidaro su gerkle: nuo seniai matytos duonos kvapo, taip pat- dėl gailesčio ir graudumo, tylėdamas atsistoji ir eini atgal prie upokšnio, vėl atsigeri vandens, valgai ajerus ir besugrįžti atgal, kai jau visai sutemę, kai jie visi trys jau guli susirietę žolėj aplink įsmeigtą žemėn ietį, ir tu guliesi šalia jų, bet niekaip neleidžia užmigti tas duonos ir žuvies kvapas, ne, tu prie jos neprisiliesi- prie nugalėtųjų ir parklupdytųjų duonos, todėl stojiesi, sugrabalioji ją ir sviedi kažkur į tamsą miško pusėn, nors rytoj visą dieną, iki pat vakaro, brausies paskui juos per tankynes, brisi brastomis ar, apsipildamas prakaitu, kopsi į statų šlaitą ir pats jausi, kaip senka paskutinės jėgos senatvės išdžiovintuose raumenyse,- jie tai supranta, gal net dar daugiau supranta, nes tyli, kai tu nusviedi tolyn jų duoną, tyli, kai tu iš naujo guliesi į žolę, o jau vėliau klausi kiek apsiraminęs, kuo jie vardu, ir jie tau nuoširdžiai ir paprastai atsako: „Jaušis, Keklys, Daukantas“, bet tau vis dar negana, todėl kiek patylėjęs sviedi į tamsą lyg kažkam į veidą: “Aš klausiu ne to, kokiais vardais motinos šaukė, o kaip jūs dabar vienas kitą vadinat!“- ir būtum patenkintas, jeigu bent vienas pašoktų, pagriebęs ietį: „Žyny, jeigu nesiliausi, mes tave užmušim!“- bet niekas nepašoksta, akyse vėl ta pati šilta ir tiršta pamiškės tyla, kurioje pasigirsta vieno jų žodžiai: „Dabar mes visi esame Jonai“,- ir tu jau žinai, apie ką galvosi per visą šią trumpą naktį, kai netrunka išaušti,
ir jūs vėl leidžiatės į kelionę nieko nevalgę,- vakar nusviedei į tamsą jų duoną ir žuvį, todėl šiandien tavo akivaizdoj nė vienas neišdrįso valgyti, ir ligi pat vakaro visi lygiai kentėsit alkį ir kaitrą,- gal tau pavyko pasėti jų širdyse tą mažytę kietą sėklą, kuri nesutrūnys net tada, kai pats seniai būsi miręs, paskui gal persiduos į jų vaikus ir vaikų vaikus, galų gale vis tiek sulapos ir pražys tamsiai mėlynais išdidumo žiedais, nes juk reikia kam nors sėti, visą laiką sėti, net ir tada, kai žinai neišvysiąs nei žiedų, nei vaisių, tegu auga po giedra ir amžina saule,“
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje pasaulį palytėjusi egzistencializmo banga amžiaus viduryje įsigalėjo ir Lietuvoje. Po didžiųjų pasaulio nelaimių, tokių, kaip karai ar totalitariniai režimai, pakitusi mąstysena, amžinųjų moralinių vertybių reliatyvumo klausimo iškėlimas, šventais laikytų dalykų sunykimas sudarė prielaidą paplisti literatūrai, bandančiai ieškoti atsakymo į šiuos abstrakčius klausimus. Vienas iš egzistencialistinės kūrybos atstovų, Romualdas Granauskas, savo apysakoje „Jaučio aukojimas“ būtent ir nagrinėja šventumo, garbės ir išdidumo klausimą bei jo subjektyvumą ir abstrakčią vertę.
Pateiktojoje ištraukoje veiksmo nedaug. Čia pasakojama, kaip trys kaimo gyventojai vedasi žynį iš miško į kaimą, kur jis turi atlikti paskutinį aukojimą seniesiems dievams. Taip pat minim, kaip vyrai renkasi vietą nakvynei. Tačiau ištraukos statiškumas- tik pirmas įspūdis. Iš tiesų, čia verda daugybė minčių ir apmąstymų, kur kas svarbesnių už susimbolintą veiksmą.
Kai vyrai susiranda vietą naktiniam poilsiui, ateina metas vakarieniauti. Šis epizodas ypač išskirtas, veiksmas tarsi sulėtintas: „anie du ima atrišinėti terbas, bet vienam užsinarplioja virvelė, ir antrasis laukia, įkišęs ranką, nieko iš ten neimdamas, abu vienu metu padeda ant žolės duoną ir žuvį“. Toks kiekvienos detalės fiksavimas parodo skaitytojui šio momento svarbumą ir išskirtinumą. Vienas vyras laukia, kol kitas išsiims maistą ir tik tada abu kartu jį deda ant žolės- čia, galima sakyti, atsiskleidžia krikščioniškasis, broliškasis principas, nors tai dar nėra labai žymu.