Mykolaitis Putinas ne kartą yra prisipažinęs apie įpatingą muzikos poveikį savo asmenybei ir kūrybai: „Muzika ir poetą sieja vidinis turinys, emocijos, lyriniai ir dramatiniai išgyvenimai…“ Muzika įkvėpdavo poetą, tačiau literatūros su muzika jis netapatino. „Žodžio meno garsinės priemonės yra visai kitokios negu muzikos…“ , „Aš žinau, kad mano poezijoje maža dainiškumo, ir kompozitoriams ji medžiagos neduoda“. Jo lykoje vyrauja vaizdinis pradas.
Cikle „Parafrazės“ muziką taip pat galima suprasti, kaip paslėptą simbolį, apie centrinę šio kūrinio idėją, elkiantį visas kitas temas, atspindinčias kiekvienos dalies pavadinimuose. Visa ciklą sudaro devynios dalys. Sąvoka perfrazuoti reiškia jau esančio turinio perpasakojimą, perkūrimą šiek tiek kita forma, suteikiant ir naujų prasmės atspalvių. Taigi reikėtų suprasti, kaip Bethoveno muzikos skelbiančios žmonėms išsivadavimą ir sielvarto per muzika perpasakojimą lyrikos kalba. Parafrazių pagrindinę idėja- stiprios kūribingos, gyvenimo negandoms nepasiduodančios asmenybės išaukštinimas.
Eilėraštyje kuriamas didingas vaizdas, kuris lyriniam subjektui atsveria visas erdves ir laiko parametrais:“Nuo aukšto kalno, dienovidžio kaitroj…“ Ypatinga stebėjimo pozicija iš aukštai ir iš toli perkelta tarsi į visatos viršūnę, nuo kurios atsiveria didingas kosmoso peizažas primenantis Čiurlionio tapybos vizijas. Eilėraštyje atsivėrusi jūros panorama nėra atsitiktinė. Ji simboliškai nurodo žmogaus sielos, stebinčios šios panoramos begalybę.Pirmame ir antrame posmuose vaizduojama muzikos sujaudinta žmogaus siela. Pirmame- jausmų pasaulį simbolizuoja išorinis, o antrame- povandeninis slaptasis. Pirmąjame pasaulyje panorama kuriama taip, tarsi ją savo akimis matytų pats lyrinis subjektas, o antrame lyrinio subjekto vaizduotė. Pabaisos gali būti suprantamos, kaip lyrinio subjekto slaptų jausmų- geismų, aistrų- pavidalai. Kai jis savo žvilgsnį iš realybės perkelia i vidinių fantazijų sritį. Ir glūdi čia du pradai- šviesusis ir tamsusis. Lyrinis subjektas į šviesų išorinį pasaulį žvelgia iš jį apėmusio siaubo pozicijų, todėl šviesūs panoramos vaizdai atsiveria tamsos pavidalais. Grėsmė nereali, o jaučiama lyrinio subjekto (parašytos būsimuoju laiku). Laikas parodo, kad subjekto nujaučiamos („aš žinau“) grėsmės akivaizdoje gali būti suprantamas kaip perspėjimas. Šį perspėjimą galima interpretuoti kaip lyrinio subjekto jausmų, taigi ir pagrindinės eilėraščio temos kulminacija. Akivaizdu, kad ryškėja blogio, kuris glūdi nematomose pasaulio gelmėse matomąjam pasauliui.