VINCAS KRĖVĖ (1882-1954)
Universalus lietuvių literatūros atstovas V. Krėvė gimė 1882 m. spalio mėn. 19 d. Subartonių kaime. Gimtoji dzūkų žemė išaugino mažą ūgių, bet didelį savo krašto patriotą, kilnų drąsią jautrų menininką, tautos tyrinėtoją.
Mokydamasis Merkinės pradžios mokykloje Vincukas buvo gabus vaikas. Tėvas, ambicingas darbštus valstietis, nusprendė sūnų leisti į mokslus, kad garsintų gimtinę būdamas kunigu. Iš motinos būsimasis rašytojas paveldėjo jautrumą. 1898 m. V. Mickevičius Krėvė įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją, kuria po dvejų metų paliko. Puošėsi privačiai ir Petrograde išlaikė 4 klasių kurso egzaminus. 1904 m. Kazanėje išlaikė brandos atestato egzaminus ir įstojo į Kijevo universitetą, kur įgijo liginamosios kalbotyros specialybę. Už studiją “Indoeuropiečių protėvynė” apdovanotas aukso medaliu. 1908 m. baigė Lvovo universitetą filosofijos daktaro laipsniu.
1909 m. išvyksta į Baku realinę gimnaziją dėstyti rusų kalbos ir literatūros. Kai kurie mokiniai buvo gerokai aukštesni už jį. Mokyklos direktorius būgštavo, jog per daug pasitikintis mokytojas nežino to krašto papročių, psichologijos, todėl su klasę gali kilti konfliktų. Bet jo pamokos buvo įdomios, patraukė jaunuolius.
1920 m. su žmoną ir dukrą grižo į Kauną ir dėstė pasaulinę literatūrą Kauno universitete, buvo humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Jo paskaitų klausytis suplaukdavo minios studentų. Dekanas buvo reiklus studentams, bet nuoširdžiai rūpinosi jų interesais, gyvenimų.
Vėliau Vincas Krėvė, kaip ir daugeliu Lietuvoje gyvenančių inteligentų, teko patirti XX a. istorinių kirčių, nes kritikavo tautininkų partijos politiką 1940 m. aktyviai dalyvavo tarybiniame gyvenime – ėjo užsienio reikalų ministro pareigas liaudės vyriausybėje, tapo LTSR Mokslų Akademijos prezidentų,. Vokiečių okupacijos metais V. Krėvė bijojo dėl savęs ir žmonos. Suėmus B. Sruogą, Krėvė kurį laiką slapstėsi nuo gestapo ir 1944 m. ryžosi palikti tėvynę. Iš pradžių gyveno Austrijoje, o 1947 m. atsidūrė Amerikoje. Jis ne galėjo prisitaikyti prie amerikietiško gyvenimo ir labai ilgėjosi savo gimtojo krašto.
1954 m. mirė Filadelfijoje. 1992 m. įvykdytas jo noras – palaikai sugražinti į Lietuvą.
Vincas rašė realistinius apsakymus, romantiškas legendas ir padavimus, dramas (“Skirgaila”, “Šarūnas”), apysaką biblijinę tematiką(“Dangaus ir žemės sunūs”) rinko tautosaką. Apsakymų rinkinyje “Šiandienei pastogėj” ir apysakoje “Raganius” vaizduojamas XIX a. pabaigos XX a. pradžios Dzūkijos kaimas. Apysakoje nėra nei įdomių įvykių, nei retesnių atsitikimų, – paprasta, kasdieniška kaimo buitis, bet taip atskleidžiama žmonių psichologija, jų dvasios turinis. Mums žinomi apsakymai: “Bobulės vargai”, “Skerdžius”, “Antanuko rytas”, “silkės”. Komponuodamas apsakymus rašytojas mėgo gretinti panašius ir kontrastingus charakterius , epizodus, nuotaikas.