Bibliografija
1.Biruta (lietuvių kalba). 1828 pirmą kartą paskelbtas Varšuvos žurnale „Kolumbas“
2.Pas Jo mylistos D. Poškos( lietuvių kalba)
3.Šlovė Bachuso; Telšių miestas yr ant kalno; Eilos apie sprovą; Pasveikinimas valsčionių; Kalėdos – (lietuviškų satyrų ciklas)
3.Plungės – Telšių kontubernija (lenkų kalba) – satyrinė poema
4.Laiškas bičiuliui apie jūros maudynes Palangoj (lenkų kalba)
4.Pareiškimas (lenkų kalba) – satyrinė poema
5.Mąstymas (lenkų kalba) – refleksinių eil. ciklas: Apie poetų skurdą; Apie žmogaus menkybę; Skroblynas Aušbikavio girioj;
6.Jo mylistai Vincentui Sasnauskiui (lenkų kalba) – satyrinis eiliuotas laiškas
Trumpa gyvenimo ir kūrybos apžvalga
Valiūnas gimė 1789 m. liepos 11 Pūnikių vienkiemyje, Raseinių parapijoje, Pšeciševskių žemėje, buvo laisvojo valstiečio sūnus, mokykloje įrašytas bajoru. 1808 m. baigė Raseinių mokyklą ir tų pačių metų rudenį įstojo į Vyriausiąją Vilniaus kunigų seminariją. Čia, be teologijos dalykų, klausė paskaitų universitete, lankė E.Grodeko vadovaujamą klasikinės filologijos seminarą ir įgijo gerą literatūrinį pasiruošimą. Seminariją baigė 1812 m. teologijos magistro laipsniu, bet kunigu neįsišventino. Tais pat metais su akademinio jaunimo būriu įstojo į Napoleono armiją. Napoleonui pralaimėjus, Valiūnas grįžo į savo gimtąją Žemaitiją, apsigyveno Aušbikavyje, netoli Tenenių, ir atsidėjo literatūrai. Jis palaikė ryšius su lietuvių kultūros veikėjais, ypač su D. Poška. Dalyvavo 1831 m. sukilime ir jame žuvo. R. Mikšytė linkusi manyti, jog S. Valiūnas sąmoningai pasitraukęs iš gyvenimo, nuspausdamas savo paties ginklo gaiduką.
Valiūnas turėjo romantikams būdingų bruožų: buvo linkęs į melancholiją, susimąstymą, uždarumą. Tai buvo talentinga, tvirto charakterio, kompromisų nepripažįstanti asmenybė. Jau Raseinių mokykloje jis išsiskyrė stropumu, charakterio pastovumu. Amžininkai stebėjosi jo sąmojingumu. Pirmasis Viliūno biografas L. Jucevičius pažymi, kad „dėl savo išsimokslinimo, linksmumo ir iš prigimties didelės sąmojo dovanos buvo visų draugijų pažiba, dvasia ir džiaugsmas. Valiūnas kūrė lietuvių ir lenkų kalba. Iš lietuviškos kūrybos išlikę kūriniai: „Biruta“, literatūrins laiškas „Pas Jo mylistos D. Poškos“, eilėraščiai: „Šlovė Bachuso“, „Telšių miestas yr ant kalno“, „Eilos apie sprovą“ ir „Kalėdos“ . Dėl pastarųjų eilėraščių autorystės buvo ilgai ginčytasi.
Valiūno kūrybą lenkų kalba sudaro satyrinės poemos „Plungės – Telšių kontubernija“ , „Pareiškimas“, „Laiškas bičiuliui apie jūros maudynes Palangoj“, refleksinių eilėraščių ciklas, pavadintas „Mąstymu“, satyrinis eiliuotas laiškas „Jo Mylistai Vincentui Sasnauskiui“ ir kt. Iš tų kūrinių matyti Valiūno kritiškumas viešpataujantiesiems luomams. Poetas smerkia jų amoralumą, papročius ir buitį. „Plungės – Telšių kontubernijoje“ ypač smarkiai išpliekiamas girtuokliavimas. Valiūnas sako, kad tas, kas nuo vystyklų įsirašo į girtuoklių draugiją, įgyja aukštą stalo viršininko rangą; kas girtas vidunakty šaudo,- karo ministras, jis visų karingiausias; kas didžiausią butelių ir ąsočių bateriją sunaikina – sunkiosios artilerijos generolas. Sarkastiškai vaizduojamos ir girtuoklių laidotuvės. „Pareiškime“ poetas, smerkdamas girtavimą, apibūdiną ir sunkią to meto poetų dalią: poezija gardžiuojamasi, o poetai už savo eilutes tegauną bizūnų ir guzų;Pegasas, jei kada ir duodasi užsėdamas, tai laurais vainikuotą plikšį nešąs į elgetyną.
Raseinių pavieto mokykloje
Kur Valiūnas pradėjo mokytis skaityti ir rašyti, nėra žinios. 1804 m. Raseinių paviete veikė 4 vidurinės ir 25 parapinės mokyklos.Į Raseinių pavieto mokyklą jis įstojo jau trylikos metų ir čia mokėsi ketverius metus. Raseinių pavieto mokyklos dokumentuose Valiūno pavardė minima 1803 m. kovo 19 d. pirmos klasės mokinių sąraše. 1803 m. mirė jo tėvas, netrukus ir dėdė, tačiau Valiūnas mokslo nenutraukė.
Pirmoje klasėje kartu su Valiūnu mokėsi daugiau kaip šimtas mokinių. Juos mokė pirmus metus mokytojavęs Matas Šiteika, vienintelis pasaulietis vienuolių tarpe. Jis buvo kilęs iš Šiaulių, baigęs Kražių mokyklą. Antraisiais metais Valiūną mokė raseiniškis Ignotas Prialgauskas, dėstęs prancūzų kalbos pagrindus. Pirmoje klasėje buvo mokoma lenkų ir lotynų kalbų gramatikos, aritmetikos, skaitomi lotynų autorių išrašai, naudojami du vadovėliai: Vilniuje išspausdinta geografija ir R. Belarmino katekizmas. Antroje klasėje buvo gilinami tie patys dalykai ir supažindinama su daržininkystės pagrindais. Trečioje klasėje prisidėdavo bendroji istorija, geometrija, daržininkystės vadovėlis.Ketvirtosios klasės mokiniai turėjo mokytis iškalbos iš G. Piramovičiaus ir poetikos iš F. N. Golianskio vadovėlių.
Golianskio poetika įdiegė Valiūnui estetinių principų pagrindus. Jau mokykloje jam buvo įskiepyta, kad norint gerai rašyti, reikia gerai galvoti. G. Piramovičius kėlė pilietinio auklėjimo svarbą,
reikalavo ne tik mokėti gimtąją kalbą, bet ir pažinti visuomenės papročius bei teises, orientuotis tėvynės istorijoje, ja remiantis, sugebėti daryti išvadas, sekti protėvių žygiais ir savo jėgas skirti tėvynei. Po 1831 m. sukilimo G. Piramovičiaus vadovėlis buvo uždraustas. Iš antikinių autorių mokiniai vertė ir aiškino Cicerono kalbas, Horacijaus odes, Vergilijaus „Georgikas“, ir „Eneidą“. Jie pratinosi rašyti proginius eilėraščius, sudėtingas prakalbas įvairiems atvejams ir jas viešai skaitydavo per mokyklos iškilmes. Originalumo niekas nereikalavo, užtekdavo perdirbti kitą kūrinį, atitinkamai sudėlioti senųjų ir naujųjų autorių citatas. Tad kiekvienas , baigęs mokyklą, sugebėjo būti poetu.
Jau ketvirtoje klasėje Raseinių mokiniai mokėsi iš Strojnovskio knygos „Prigimtos ir politinės teisės, politinės ekonomikos ir tautų teisės mokslas“. Autorius smerkė žmogaus esminių įgimtų teisių laužymą.
Fiziką ir matematiką Raseinių mokykloje dar nuo 1793 m. dėstė Jonas Augustinas Versockis, mokyklos perfektas. Būtent jis 1803 m. raporte Vilniaus universiteto kuratoriui A. Čartoriskiui pirmaklasį Valiūną apibūdino kaip geros sveikatos, stropų, pastovaus būdo mokinį, gerai išmanantį lotynų kalbą, aritmetiką ir moralinius mokslus. Iš šimto vos penki pirmokai nusipelnė labai gero įvertinimo už „charakterio formavimąsi“. Jų tarpe buvo ir Valiūnas. Apskritai jam sekėsi ir kalbos , ir matematika. Jis ir vėliau buvo minimas tarp geriausiųjų mokinių. Valiūnas 1807 m. baigė Raseinių pavieto mokyklą.
Vyriausioji seminarija prie Vilniaus universiteto
Valiūnas jau pirmąją studijų žiemą sunkiai susirgo reumatu. Atrodo, kad tai buvo dažniausiai tuose rūmuose seminaristus kankinusi liga. Paguldytas 1808 m. gruodžio 15 d. infirmarijume, jis čia gydėsi visą žiemą. Barzdaskutys privalėjo palaikyti infirmariume tvarką, teikti vaistus ir maitinti ligonius pagal gydytojo nurodymus. Jis perrišinėjo žaizdas, traukė dantis, nuleisdinėjo kraują. Reumatinį uždegimą barzdaskučiai anuomet gydydavo tokiomis chirurginėmis priemonėmis: lancetu nuleisdavo kraują iš dešinės rankos ir statydavo dėles. Matyt, barzdaskučio pastangos buvo sėkmingos, nes Valiūnas pagijo.
Nepaisant silpnos sveikatos , Valiūnas jau pirmaisiais mokslo metais labai gerai mokėsi prancūzų kalbą, gerai geometriją, lotynų kalbą. Vokiečių kalbos paskaitas jis metė, bet antraisiais metais pareiškė norą mokytis hebrajų kalbos. Valiūno žinios ir sugebėjimai buvo aukštai įvertinti, nes jis buvo pakviestas į profesoriaus G. E. Grodeko vadovaujamą filologinį seminarą. Vilniaus universitete tas seminaras buvo įkurtas 1810 m. ir Getingeno universiteto pavyzdžiu dar vadintas filologijos institutu. Valiūnas seminarą lankė 1811/ 12 m. Apie tų metų seminaro dalyvius G. E. Grodekas atsiliepė, kad jie dirba su entuziazmu.
1811 m. gruodžio 9 d. Valiūnas išlaikė moralinės teologijos egzaminą. 1812 m. balandžio 11 d. jis išlaikė egzaminus subdiakono, gegužės 28 – diakono šventinimams gauti.
Bet 1812 m. pavasarį seminarijos alumnų namus ir dvarelį Lukiškėse užėmė caro kariuomenė arklidėms. Keletas karininkų ir kareivių apsigyveno ir seminarijos rūmuose. Ištisas naktis būdavo atviri vartai . Paaiškėjo, kad auklėtiniai naktį išslenka į miestą. Balandžio pabaigoje buvo sulaikyti nusikaltėliai, begrįžtą iš naktinių nuotykių. Sučiupti jų meilės laiškučiai. Netrukus, gegužės viduryje, iš seminarijos buvo pašalinti septyni drausmės laužytojai. Į pastarųjų tarpą patekęs ir Valiūnas. Auklėtinių moralės likučiams išsaugoti paskubomis buvo užkalinėjami seminarijos langai.
1812 m. liepos 17 d. Silvestras Valiūnas vis tik baigė Vyriausiąją seminariją teologijos magistro laipsniu, bet kunigu neįsišventė.
Napoleono armijoje
Valiūnas kartu su akademinio jaunimo būriu įstojo į Napoleono įsakymu liepos 17 d. suformuotą lietuvių gvardijos 3 – jį lengvosios kavalerijos pulką, vadovaujamą brigados generolo J. Kanopkos. Visai iš Lietuvos gyventojų sudarytai kariuomenei fatališkai nesisekė: skurdžiai aprengta, menkai apmokyta, blogai maitinama, ji kas akimirką tykojo dezertyruoti ir visai neturėjo kovinės dvasios. Visi Lietuvos pulkai (vos keliasdešimt karabinų batalionui), buvo visiškai sumušti.