tai atspindys mogaus ėjimo link tikslo, kuris atsiranda ir auga irdyje, kuris yra nesuvokiamas jokia logika ar protu, {?}kuris dvasioje sukelia prietaravimus. mogus pats sukuria į iliuzinį tikslą {Konkretink} ir jo siekia pats neinodamas kodėl. Pagrindinio romano herojaus – Liudo Vasario – irdyje tai{konkretink} ugimė dar prie stojant į seminariją, galbūt net vaikystėje. Tas balsas jam nuolatos kudėjo :A būsiu pasaulietis poetas ir niekas daugiau
Liudo Varario sąmonėje nepajudinamai buvo įsitvirtinęs tėvų mokymas – jis esąs doras Lietuvos pilietis ir krikčionis. Jis, kurio prigimtis siekia tobulybės, pajutęs atalimą savo sieloje, įstojo į kunigų seminariją, nors instinktyviai jautė, kad bus pasaulietis. Taip, jis pasielgė teisingai – to reikalavo ir tėvai, ir noras tarnauti Lietuvai, ir prigimtis, ir poeto talentas, kuriam reikia peno – dvasinių igyvenimų.Tačiau jau pirmosiomis seminarijoje igyventomis dienomis jis ieko pasiteisinimų iėjimui: A pabėgčiau i seminarijos, nelaukęs nė vienos dienos. Pabėgtų, jei inotų, kad netaps geru kunigu. Daugiau Liudas semnarijoje negalvojo ia tema – jis nepajėgė galvoti apie iėjimą, nepajėgė ir vėliau savęs suvokti ekskunigu, tačiau visi ie prietaravimai kėlė audras jo sieloje. Ypač jos imdavo siausti po susitikimų su Liuce, kuri traukte traukė udaro būdo klierikėlį, bet protas neatplėiamai laikė Liudą prikaustęs prie altoriaus. Neįmanoma buvo net pagalvoti apie pasitraukimą dėl Liucės, bet taip pat nebuvo įmanoma sunaikinti jausmų, sulauyti nebylaus pasiadėjimo, duoto ant aurakalnio skinant kačpėdėles, todėl jis, norėdamas save apgauti, įsileidia į savo gyvenimą Nepaįstamąją, tačiau tai negelbsti. Belieka atsigręti link savo paaukimo ir imtis plunksnos