V. Mykolaičio Putino eilėraščio „Ilgesys“ analizė
Eilėraštis iš ciklo „Viršūnės ir gelmės“, kur minimos erdvės alegoriškai vaizduojamos kaip svarbiausi asmenybės dvasinio gyvenimo aktyvintojai. Kūrinio „Ilgesys“ pavadinimas nusako dvasinę žmogaus būseną ir orientuoja skaitytoją į lyrinę autoanalizę.Žmogaus būties prieštaringumas ir dramatiškumas, jo blaškymasis tarp „viršūnių“ ir „gelmių“, tarp idealaus dvasingumo bei fizinio gaivalingumo.Kaip žmogus gali rasti nusiraminimą, dvasios harmoniją?Vaizduojamas didelių erdvių kosminis pasaulis, juntamas visatos alsavimas. Eilėraštyje erdvė skyla į du priešingus, turinčius skirtingą semantinę reikšmę, polius -dangaus ir žemės.
Pagrindinis dangaus sferos elementas – s a u l ė, kurios raudonis, išsiliejęs į jūrą, tartum susijungia su „gelmių žibintuvų raudona liepsna“ – lyrinio „aš“ sielos bedugnėje blyksinčiais dramatiškų konfliktų ir prieštaravimų atšvaitais. Šioje erdvėje žmogus jaučiasi viešpačiu (tai patvirtina palyginimas „kaip aras“), tačiau neturi dvasinės ramybės, nepatiria palaimos būsenos. Lyrinių išgyvenimų, refleksijų kryptį nusako galvos, nusvarintos sunkios karūnos, kryptis – „žemyn“.Žemė – eilėraščio žmogaus ilgesio objektas. Šios erdvės elementų kur kas daugiau, tai pakalnių varpai, gelmių žibintai, jūra, pakalnė, žaliosios lankos, našūs dirvonai. Piešiamas meninis vaizdas yra labai tapybiškas. (Nors poetas buvo daltonikas, tačiau spalvos jutimo, jos tonų turtingumo ir skirtybių pojūčio nestinga. Vadinasi, rašytojas gamtą matė ne vien tik pagrįstą žinojimu.) Dominuojanti žemės erdvės spalva -raudona: „žibintuvai raudona liepsna“, „saulė pasruvo raudonai“, „apliejo ugnim“. Tai dvilypė spalva, reiškianti tiek gerus, džiaugsmingus, tiek blogus, skausmingus dalykus. Matyt, tai galima paaiškinti dviejų šviesos ir šilumos šaltinių – saulės ir ugnies – ir kuriančia, ir naikinančia galia. Raudona spalva ne tik sujungia dangaus ir žemės erdves, bet ir paryškina kankinantį ilgesį, pažymėtą dramatiškumo ženklu. Raudoniui suteikiamos blyksėjimo, žvilgėjimo ypatybės, o „prigimtinės“ žemės spalvos („miglota, žaliosios“) – ramios, lengvos.Saulėlydžio peizažas, susijęs su lyrinio žmogaus ilgesiu, gėla, sužmoginamas: „atsikvėpė žaliosios lankos“, dirvonai „lūkesčiu virpa“. Žemė suvokiama kaip gyva būtybė („nukrisiu ant tavo krūtinės“), prisigeria psichinio turinio, tapdama ryškesne vidinių bangavimų nešėja ir simboliu.Žemė – ne tik lyrinio „aš“ ilgesio, meilės objektas, bet ir kūrybos šaltinis. Jaudinama, skaudaus ilgesio apimta siela verčia žmogų imtis kūrybos. Patvirtinama „skausmingoji“ meno prigimtis.Eilėraštyje piešiamas tapybiškas saulėlydžio vaizdas, kuris jaudina lyrinį žmogų, regimas vaizdas „virpa, ir dega drauge“ su juo. Nesunku pastebėti kūrinyje vidurdienio ir nakties/saulėlydžio opozicijas. Meilės, laimės jausmai siejami su tamsiuoju paros metu, gal todėl, kad nakties metas sugeba ištrinti, išblukinti realaus pasaulio ribas, priartinti žmogų prie idealaus pasaulio.