Skirgaila – aštraus proto, valingas bei ryžtingas dramos herojus. Jis blaiviai vertina istorijos procesus, jaučia permainų būtinybę ir ieško Lietuvai tinkamiausio kelio. Jis yra priverstas kovoti dėl jos išlikimo ne tik su išorės priešais, kurie prisidengdami krikščionybe kėsinasi į Lietuvos žemes ir politinę galią, bet ir su savo aplinka – tradiciniu mąstymu, sena papročių ir tikėjimų sistema, kurią gina konservatyvūs kriviai, vaidilos, bajorai. Jis ryžtingas žmogus, siekia išsaugoti tautos egzistenciją ir teikgia ne gražios mirties, o gyvenimo vertę. Skirgaila yra priverstas viską spresti pats, aiškiai suvokdamas savo sprendimų svarbą. Skirgaila ieško protingų, Lietuvai naudingų sprendimų, tačiau jo protą temdo aistros, egocentriški sprendimai ( nes aš taip noriu). Kunigaikštis yra pasiaukojęs Lietuvai, svarbiausias jo tikslas – Lietuvos žemių vientisumas. Dėl valstybės interesų jis galėtų atsisakyti net valdžios. Tai aštraus proto, nuolat svarstantis esminius pasaulėžiūros klausimus valdovas. Krikščionybę jis vertina kritškai, viduje nuo jos atsiriboja, bet senų dievų taip pat nelaiko tautos gyvenimo lėmėjais – jie niekuo nebegali padėti. Skirgaila yra rūstus ir garbingas valdovas, nuslopinęs savyje visus silpnus jausmus. Kitus žmones vertina ne pagal tautybę ar tikėjimą, o pagal jų garbingumą, todėl net priešui gali jausti palankumą. Valdovui šalies likimas rūpi labiau nei žmogaus laimė.
TRAGIZMAS. Jis nėra visažinis ir negali numatyti savo sprendimų pasekmių, be to, jam tenka kaltė dėl tradicijų laužymo. Skirgaila nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas atneša žmonėms daug sukrėtimų. Tragiškas herojus yra kaltas be kaltės: jis sukelia daug kančių kitiems ir kenčia pats. Jam tenkanti atsakomybė pranoksta paprasto žmogaus galimybes ir verčia jį kentėti.
Lenkai ir vokiečiai į lietuvius žiūri iš aukšto, kaip į laukinius, necivilizuotus žmones, save laiko aukštesnės kultūros nešėjais. Nesupranta lietuviai riteriško mandagumo, nedraugiški, niūrūs ir nesukalbami.
Uždarumas, nepasitikėjimas žmonėmis skatina neapykantą pasauliui ir sau pačiam – taip herojus pradeda griūti iš vidaus. Nužudydamas Kelerį, jis nužudo ir savo žmoniškumą, moraliai susinaikina.
NEOROMANTIZMAS. Didinga, maištaujanti ir pralaiminti asmenybė, herojaus maksimalizmas, griaunančios aistros, jausmų ir proto kova, tūžmingas nerimas, esminiai gyvenimo klausiami – visa tai būsinga V. Krėvės „Skirgailai“. Taip pat idealizuojama Lietuvos praeitis, vaizduojama legendinė asmenybė – kunigaikštis Skirgaila, žmogaus vertybių kaitos problemos. Taip pat – epochinės reikšmės našta ant vieno žmogaus pečių. Bajorai ilgisi senovės garsių žygių, tai romantis dabarties ir praeities gretinimas: praeityje žmonės mato žmogaus ir tautos galią, stiprybę, laisvę. Dabartyje viso to nėra – ne dėl pačių lietuvių kaltės, o dėl laiko permainų : „pasaulis jau paseno“. Nykstančios tautos rodo tautos gyvybinių galių išsekimą. Romantizmas išaukština meilės galią, kuri keičia žmogų, pažadina moralinį jausmą, sustiprina valią.
SITUACIJA> Viduramžių Lietuva oficialiai apkrikštyta, tačiau jos būsena neapibrėžta. Ji yra pagonybės ir krikščionybės kryžkelėje. Senieji tikėjimai, papročiai, tradicijos – lietuvių dvasinės stiprybės ir kultūros pagrindas. Nauji laikai, verčiantys įsijungti į krikščioniškąją Europą, nieko gero nežada. Tačiau sąlygos skatina prisitaikyti prie naujų aplinkybių.
Lenkų riteriai yra akli bažnytinės valdžios įrankiai, net Jogaila Lenkijoje atrodo toks esąs.
Stardas dėl senųjų idealu aukoja tautos gyvybę ( geriau garbinga mirtis nei nieko gera nežadanti ateitis), o Skirgaila tuos idealus pasirengęs paaukoti dėl tautos gyvybės. Dievai keičiasi, o tauta išlieka, todėl svarbesni už dievus tautai yra jos kalba ir papročiai – kaip tautos gyvybinė esmė, jos kultūros pagrindas.
Skirgaila ironija rodo savo pranašumą prieš oponentus, kurie net nesuvokia jo kalbos subtilybių, kandžių klausimų ir pastabų.
KRIKŠČIONYBĖ. Gėris Skirgailai nėra susijęs su krikščionybe – jos propaguojamą atgailą, jautrumą, užuojautą kunigaikštis vertina kaip silpnų, todėl piktų ir klastingų žmonių religiją. Negalėdami kovot atvirai ir garbingai tokie žmonės prisidengia savo mylinčiu Dievu, kad galėtų apgauti stiprš priešininką ir pakirsti jo galią. Dievo galios klausimas Skirgailos požiūriu apskritai problemiškas (kodėl visų nepadaro gerų, jei toks visagalis ir geras?). Dievai šioje dramoje – politiniu principų simbolinė išraiška ir tautiškumo ženklai. Tik santarvės siekianti išmintis gali prabilti apie vieną pasaulio ir visų tautų Kūrėja (Skurdulis).
DVASINIS IR MORALINIS ŽLUGIMAS. Pasirodo, nėra nekintančių tiesų ir vertybių, viskas mainosi, dievai yra išaugamas tautos rūbas, tik dieviškoji esmė lieka ta pati. O ejei taip, tai nėra nei į ką atsiremti, nei dėl ko kovoti. Vadinasi, dievai netikri, kovos bergždžios, tik žmogaus kančia reali. Žynio siūloma išeitis – nepriversti kitų kentėti, būti geram – tai amžinas moralinis principas, nereikalaujantis heroizmo. Vadinasi, nėra tokių didelių tikslų,
dėl kurių būtų verta kankintis ir kankinti kitus, svarbu nugyventi kuo paprasčiau, kuo taikiau. Skirgaila norėjo gauti argumentų kovai, o išėjo priešingai – slysta iš po kojų visi pagrindai, vis daugiau randasi abejonių. Skirgaila yra protingas, bet neišauga iki tikros išminties, lieka aistrų sferoje.