VIZIJOS IR TIKROVĖ MŪSŲ KULTŪROS KELYJE
Žvilgsniai į gyvenimą
Pirmas žvilgsnis
ŠEIMA
Nėra gyvenime teisybės! Nėra ramybės, gerumo, meilės, švelnumo…
– O tu! Tu! Tu į save pažiūrėk, kekše! Šlaistaisi po svetimus namus, po svetimas lovas, o nuosavas vyras visai neberūpi?
Ir vėl smūgis. Kažkas krenta ant žemės. (Mama.) Dejonės. Mažos mergaitės, jau įžengusios į suaugusių pasaulį, nebeapsaugos nuo šiurpios kasdienybės nei vargana antklodė, nei stora šalta siena, skirianti JĄ nuo tos dramos, vykstančios gretimame kambary.
JI tik dar labiau susigūžia lovoj.
Ne! Ne! Nenoriu to girdėti!
– Pijoke tu prakeiktas! Vaiką už kažką į mokslus reikia leist. Visa alga per gerklę perleidžiama. Tavęs blaivaus nematau!..
Nutilkit!
Paklaikusios, degančios nuo karštų ašarų JOS akys klaidžiojo po tamsų kambarį. Iš pravertų lūpų sklido tyli dejonė. Tas nesiliaujantis rėkimas, ginčai, smūgiai ir kritimai…
JI šito neištvėrė.
Šoko iš lovos kaip pamišėlė, įsispraudė į pirmus pasitaikiusius drabužius ir minutei stabtelėjo. Dabar JI jau buvo kita. JOS akyse atsispindėjo pyktis, abejingumas savam skausmui, keršto troškimas…
Antras žvilgsnis
AGRESIJA
JOS kambarys jau buvo tuščias. Pravertas langas, vėjyje besiplaikstančios užuolaidos. JOS pėdsakai. Deja, sparčiai nykstantys…
JI ėjo greitai. Supykusi ant viso pasaulio. Keikė savo tėvą ir motiną, save, Dievą ir Seimą. Keikė viską iš eilės, o pyktis vis neatlėgo. Šlapios miestelio gatvės skverbėsi į JĄ savo niūrumu, o šaltas lietus plovė nuo JOS veido paskutinius žmogiškumo pėdsakus.
Užmušiu! Visus išžudysiu…
Tuščias parkas. JI be jėgų krenta ant suoliuko ir pagaliau jos skausmas išsiveržia galinga raudos srove iš pačių JOS gelmių. JI rauda. Kaskart vis smarkiau. Kaskart vis su didesniu skausmu.
Nemyli manęs niekas. Niekam aš nereikalinga…
– Teta, teta, gal galėtumėt duoti man centų…
JAI visiškai nerūpėjo šis iš kažkur atsiradęs mažasis valkata. JI tik norėjo likti viena. Neviltis vis dar liejosi, tekėjo JOS veidu, rankomis…
Štai kaip tėvai myli savo vaikus! Paleidžia juos į pasaulį, kad išlaikytų šeima žadindami kitų gailestingumą, o patys voliojasi girti velnias žino kur!
– Teta, aš neturiu tėvelio, o mamytė serga. Padėkite…
JI nesusivaldė. Šoko priešais vaiką ir, įsikabinusi į jį, stipriai papurtė.
– Ar girdi, tu, benkarte! Nebandyk čia lįsti su savom bėdom. Tėvelio pasiieškok artimiausiame bare, o mamytė tegul kada nors išsiblaivo!
Vaikas žvelgė į JĄ išsigandusiom akutėm ir laukė, kol JI paleis iš savo kietai sugniaužtų pirštų. Po to spruko šalin žliumbdamas iš visų jėgų ir dingo tamsoje.
JI susmuko ant suolelio. Susiėmė už galvos ir paskendo nežinioj. Laikas bėgo, bet JI to nejautė.
Atsitokėjusi pastebėjo šalia stovinčią mašiną ir vyrą, rūkantį greta.
Ne JOS vyrą! JOS meilužį.
– Labas, pupa. Nepasiilgai manęs?
– O ką, žmonelė dar neparsirado?
– Nesirūpink. Važiuojam.
Nuvažiavo… Skandinti savo problemų…
Trečias žvilgsnis
ALKOHOLIS
Kambarys, į kurį jiedu įžengė, buvo pritvinkęs dūmų, gašlaus juoko ir degtinės tvaiko. Kelios merginos jau glaustėsi prie godžiais žvilgsniais jas glostančių vyrų.
JOS akys sustojo ties buteliu.
– Išgerk!
Išgėrė. Neapsakomas šlykštumo jausmas persmelkė visą kūną. Bet JI vis gėrė ir gėrė. JOS juokas garsėjo, elgesys darėsi vis įžūlesnis.